Jonis turėjo pripažinti, že baisiojo drakono paieškos tikriausiai nebylo veľmi gera mintis. Avšak pažadus treba tesėti. Ypač ak ką nors pažadėjai sau. Taigi Jonis iškeliavo ieškoti pasižvalgyti po Stebuklingą padangių karalystę.  

Jis perėjo kažkokį mišką. Miškas bol tamsus ir baugokas. Po ktorého čase prišlo per upę nutiestą tiltą. Negaišdamas Jonis žengė ant tilto, bet priešais ho iššoko nindzė.  

- Čo tu tu darujete? 

- Jednoducho einu per tiltą, - vysvetľuje Jonis.  

- Ne, tak nemôžete elgtis. Aš esu tilto sergėtojas, - iškilmingai prisistatė nindzė.  

- Kaip įdomu! O čo tu darujete? - paklausė Jonis.  

- Tai znamená, že sa chrániš. Ir pasirūpinu, kad niekas per ho nežingsniuotų tiesiog šiaip sau. 

Jonis susimąstė. Jis nemanė, kad ho možno vadinti nieku, nes jis bol Jonis Ponis ir ieškojo nuotykių.  

- Akoby negerai. Bet ar galiu pereiti tiltou? - Pasiteiravo jis.  

Nindzė keistai sušnypštė per nosį.  

- Ar nieko nežinai o tiltų sergėtojus? 

- Beveik nieko nežinau, - prisipažino Jonis.  

- Pirmą kartą palikau ponių mokyklą, todėl tikriausiai nežinau daugybės dalykų. 

Nindzė papurtė galvą.  

- Kad galėtum pereiti tiltą, turi odpovedyti do mano otázku. Sunkų klausimą! Labai sunkų! 

- Tikiuosi, že odpovedám, - povedal Jonis.  

Jonis pažvelgė do nindzę, o nindzė stebeilijo do Jonį. Nė jeden z nich nič nesakė.  

- Tai aký je ten problém? 

- Luktelėk, kol ho sugalvosiu! Čia retai kas nors užsuka, todėl primiršau, jako tai daroma. 

Jonis prisėdo ir kantriai laukė.  

Staiga nindzė pašoko do viršų.  

- Tikrai! Sugalvojau. Klausimas tikrai sunkus. Pasiruošęs? 

Jonis linktelėjo.  

- Kokia farba tvojho tela? 

- O, koks sunkus klausimas, - sudejavo Jonis. - Kokia spalva najviac patinka tau, nindze? 

- Žinoma, kad juoda! 

- Manau, že man labiausiai patinka rožinė. Arba... ne, palauk. Oranžová! Ne... žalia. Mano atsakymas - žalia spalva. 

- Negalima tiesiog išvardyti mnoho rôznych farieb. Aš esu tilto sergėtojas ir reikalauju aiškaus odpovedymo. 

- Žalia, - tvirtai pasakė Jonis. 

- Ką gi. Gali pereiti tiltą, - potvrdil nindzė. - Bet kur tu keliauji? 

- Ketinu surasti drakoną Draką ir su juo susikauti. 

Nindzė išblyško.  

- Labai bloga mintis. Drakas neįtikėtinai aršus ir spjaudosi ugnimi! Geriau tiesiog pasilik su manimi. Mėtysime nindzių žvaigždes ir užsiimsime kitais dalykais, kuriuos daro nindzės. 

Jonis nusišypsojo ir papurtė galvą.  

- Labai malonu, nindze, bet aš sau pažadėjau rasti drakoną Draką, preto privalau tai padaryti. Galbūt pasimatysime vėliau. 

Jonis labai išalko kalbėdamasis su tilto sergėtoju nindze ir atsakinėdamas do klausimus, preto nusprendė suvalgyti pietus, ktorý bol nasadený do kuprinu.  

Miške jis susirado laukymę, kurioje stūksojo saulės įšildyti akmenys, ir patogiai įsitaisė. Jonis išvyniojo pietus ir, dar nespėjęs atsikąsti sumuštinio, išgirdo kažką šnarant už krūmo.  

- Ei! 

Jonis naspoksojo do krūmą.  

-Ei! - Vyhrálo ho to opäť.  

Tikrai keista. Jonis atsistojo ir pažvelgė už krūmo. Ten bol įėjimas do urvą, o jo vnútri žėrėjo dvi akys.  

- Hmm... Labas?  

Jonis dar nebylo matęs takýchto keistov akių ir nebolo kalbėjęs su urve besislepiančiomis būtybėmis, preto nežinojo, ką dar pasakyti.  

- Labas, - sušnabždėjo balsas urve.  

- Ar máš potravu? 

- Tak, samozrejme. - Ateik į saulėkaitą ir pasidalysime mano pietus, - pakvietė Jonis. Jis išties mieliau pietautų ne jeden.  

Akys priartėjo k Jonovi. Į jį spoksojo plonas išblyškęs vampyras.  

- Niekoho to nebude baviť. Aš vampyras, - prisipažino jis.  

- Ką gi, - ištarė Jonis.  

- Mes nepakenčiame saulės svetlo. Net mažiausio spindulėlio. Kvôli tomu nemôžem hľadať potravinové dni, o tamsos šiek tiek bijau, tad stengiuosi neišlįsti ir naktį.  

- Nie je to nič dobré. Tau išties nelengva. Bet gal prisėsk pavėsyje po medžiu, o aš sėdėsiu saulėkaitoje šalia tavęs ir pasidalysime mano pietus. Turiu sumuštinių, mandarinų ir visokių skanumynų, - pakvietė Jonis.  

Jie prisėdo ir užkando.  

- Hľadám drakono Drako. Ar žinai, kur jo ieškoti? - opýtal sa Jonis.  

Vampyras vos neužspringo valgydamas bananą.  

- Ieškai Drako? Drakas neįtikėtinai aršus ir spjaudosi ugnimi, jis suryja ir žmones, ir gyvūnus. Laikykis atokiau od jo! 

- Jau esu tai girdėjęs. Bet vis tiek noriu ho surasti, - vysvetľuje Jonis.  

- Tada eik tuo keliu, - patarė vampyras, rodydamas į miško tankmę.  

- Děkoju. Tikiuosi, že vėl susitiksime, - atsisveikino Jonis. Tada atsistojo, pasiėmė kuprinę ir patraukė gilyn į mišką.  

Kiek paėjęs Jonis ėmė gailėtis, kad nepasiliko namuose, saugioje ponių mokykloje. Darėsi vis tamsiau ir niūriau. Staiga pasigirdo kimus ir gagenantis juokas. Priešais ho... 

Išgirdus kimų ir gagenantį juoką tamsiame niūriame miške, sudrebėjo visi Jonio stuburo kauleliai. Ponių stuburai labai ilgi, tad jis virpėjo drebulės lapelis.  

- Kas tai? Ar môžeš ešte niečo vrátiť? - svarstė Jonis, bet, dar nespėjęs atsakyti į savo otázku, jis pamatė raganą.  

Ragana vėl garsiai ir kimiai nusikvatojo.  

- Aš neleisiu tau praeiti! 

Bet... - Jonis bandė kažką pasakyti. Ragana ho pertraukė.  

- Jei neatiduosi man visų savo daiktų! 

Ką gi, sutinku, - ištarė Jonis, nusiimdamas kuprinę.  

- Ką... Ką tu darai? - paklausė ragana.  

- Atiduodu tau visus savo daiktus. 

- Ne, tak nemôžete elgtis. Turi pred sebou, sakyti, kad neatiduosi. Tada aš pagrasinsiu paversti tave do akmenį, dviračio pompą ar ką nors baisesnio! 

- Fui... - nusipurtė Jonis.  

- Atsiprašau, aš pirmą kartą esu tutaj miške ir dar nesu sutikęs raganos. Tak nelabai žinau, ako treba elgtis. Bet jei tau reikia mano daiktų, gali juos pasiimti. Nenoriu, kad mane paverstum dviračio pompa. 

Jonis ėmė traukti daiktus iš kuprinės. Jis išėmė šaliką, sąsiuviniu, kalaviją ir daugybę kitų daiktų.  

- Prašom.  

Jonis pastūmė visus daiktus link raganos, bet ši papurtė galvą.  

- Man ich nemusí, ak tu tak nusiteikęs. 

Joniui ragana pasirodė šiek tiek keista. Jis gūžtelėjo ir ėmė krauti daiktus atgal į kuprinu. Bandydamas viską sutalpinti, jis paprašė:  

- Gal gali man pomôcť? Hľadám drakono Drako, nes noriu su juo susikauti. Galbūt pasakytum, kur man eiti, nes nežinau kelio? 

Raganos akys išsiplėtė iš baimės.  

- Drakas je siaubingas, ugnimi spjaudantis padaras, kuris ėda žmones ir gyvūnus, O DAR nemėgsta kolos! Juk tai tikras siaubas, tiesa?  

- Taip, naozaj baisu. Bet pažadėjau sau ho surasti. Ar môžeš ukázať cestu? - opýtala som sa Jonisa.  

Ragana vėl kimiai nusijuokė.  

- Tak, galėčiau. Bet nerodysiu, nes neatidavei visų savo daiktų! 
- Bet... - pratarė Jonis.  

- Jokių bet. Neatidavei man visų savo daiktų, preto neparodysiu tau kelio. 

Ragana vėl sugageno, apsisuko ant kulno ir nuėjo savo keliu.  

Jonis atsiduso. Jis nesuprato, ką padarė ne taip. Grūsdamas daiktus į kuprinu, kad galėtų ją užsegti, Jonis vnútri pastebėjo kai ką, ko nebolo įdėjęs. Tai bolo smelo laikrodis ir laiškas. Jonis atplėšė laišką. Jį был parašęs Donis, pilkiausias ponis ir geriausias bėgikas ristele visoje mokykloje.  

Laiške bolo parašyta:  

"Joniui. Girdėjau, kad nori išvykti ir pakeliauti po Stebuklingą padangių karalystę. Bet tavo miesto je su mumis, poniais, preto vis dar gali grįžti. Jei grįši do mokyklą, kol išbyrės visos smiltelės laikrodyje, galėsi dalyvauti parade su visais mokyklą baigiančiais poniais. Jei negrįši, tu viac nikdy nebūsi jeden z našich." 

Jonis sulankstė laišku, pažvelgė į smėlio laikrodį ir giliai atsiduso.

Jonis nuėjo link piratų laivo. Smėliu nelengva klampoti, o jo kanopos bol veľmi sunkios. Takto ho elo celý deň. Kai priartėjo prie laivo, pasigirdo kurtinantis triukšmas ir šalia jo nukrito kažkas sunkaus. Tai bol patrankos sviedinys! 

- Nešaudyk, tenoriu tohto to paklausti, - sušuko Jonis, tikėdamasis, kad kas nors ho išgirs. Kažkas odpovedė kimiu balsu:  

- Oi, atsiprašau, senas įprotis. Mes, piratai, mėgstame šaudyti do žmones iš patrankų. 

- Ar tu esi piratas? - smalsiai paklausė Jonis, artėdamas prie laivo. Ant piratų laivo denio stovėjo mergina su raiščiu ant vienos akies, dideliu kalaviju, auskaru, DVIEM medinėmis kojomis ir papūga ant peties.  

- Ar aš piratė? O ho ho. Tikrai tak! Aš esu Šarūnė Siaubūnė, septynių jūrų valdovė, gelmių nelaboji, išgirdę mano vardą dreba visi od Šiaurės ašigalio iki Gerosios Vilties kyšulio! 

- Tai sa ohýbalo. Tu išties šauni, - nusistebelo Jonis.  

- Tačiau noriu paklausti, kodėl tavo piratų laivas stūkso dykumoje? 

Šarūnė Siaubūnė susierzino.  

- O prečo tu esi dykumoje? 

Jonis odpovedal: 
- Tikriausiai preto, že pasiklydau. Hľadám drakono Drako, bet nežinau, kur ísť. 

Šarūnė Siaubūnė atrodė sukrėsta.  
- Labai kvaila mintis. Drakas neįtikėtinai aršus ir spjaudosi ugnimi, jis suryja žmones bei gyvūnus. Jis nemėgsta kolos ir je veľmi blogas, o dar jis toks stiprus, kad gali švystelėti piratų laivą į orą ir numesti žemyn į dykumą! 

Jonis pajuto gumulą gerklėje. Kalbos o Draką darėsi bis baisesnės ir baisesnės.  

Šarūnė energingai linktelėjo. 
- Takisto aj nutiko. Drakas numetė mano laivą čia, preto nebegaliu plėšikauti septyniose jūrose. 

– Watashi wa kyandî ga hoshîdesu, - staiga sučirškė papūga.  

- Oho, tavo papūga moka kalbėti? 

- Taip, - išdidžiai odpovedė Šarūnė.  

- Ką ji sako? 

- Nežinau, nes ji kalba tik japoniškai. 

- Ak, - nusivylęs odpovedė Jonis. - Gal žinai, kur žije Drakas? 

- Taip, tiesiog eik tuo keliu, - paaiškino Šarūnė.  

Jonis jai padėkojo ir vėl leidosi do kelią. Vos tik jis pasidžiaugė, kad šį kartą jasne žino, kur eiti, pakilo vėjas. Iš pradžių pūtė labai stiprus vėjas, vėliau siaubingai stiprus, o tada viesulas pakėlė Jonį do orą ir ėmė sukti ratu...

Jonį viesulas suko taip stipriai ir tokiu greičiu, kad jam net ausys užkaito. Šalia Jonio sūkuriavo kojinės, knygos, dėlionių detalės, skrynia ir tisíančiai kitų daiktų. Jonis bijojo susitrenkti galvą ir dairėsi kokio daikto, į kterého galėtų įsikibti.  

Staiga vėjas nurimo ir Jonis suspėjo sugriebti pro šalį skrendančią guminę valtį. Jonis ir valtis pūkštelėjo do upę, o daugybė purslų ištyško į visas puses. 

- Galėjo blogai baigtis, - pamanė Jonis. Tada pastebėjo, že valtis plaukia vis rýchlejšie. Tiesiai priekyje stūksojo didžiulis krioklys. Jonis iš visų jėgų bandė kanopomis irtis link kranto, bet kad ir ako stipriai irklavo, valtis artėjo prie krioklio. Jonis užsimerkė ir nualpo.  

Kai vėl atmerkė akis, pamatė, kad ho ir valtį srovė išmetė ant kranto. Jonis bolo permirkęs nuo snukučio galo iki uodegos, o daiktai bolo izmarstę ant žolės. Jis vis dar TURĖJO smėlio laikrodį ir, svarbiausia, buvo gyvas.  

- Prečo ste tu guli? - Staiga pasigirdo nepažįstamas balsas. Už Jonio stovėjo žmogus su didžiulėmis rankomis ir dar didesniais ūsais, apsiraizgęs virvėmis ir laipiojimo įranga.  

- Ilgai pasakoti, bet noriu patekti į Drako pilį. Ar žinai, kur ji? 

Milžiniškas vyras papurtė galvą.  

- Blogai sugalvojai. Drakas neįtikėtinai aršus ir spjaudosi ugnimi, jis suryja žmones bei gyvūnus. Jis nemėgsta kolos ir je veľmi blogas, o dar jis toks stiprus, kad gali švystelėti piratų laivą į orą ir numesti žemyn į dykumą! Be to, jam smirda iš burnos. 

Jonis nekantriai pertraukė.  

- Girdėjau tai... daugybę kartų. Gal žinai, kur žije Drakas? 

- Galiu ukázať. Užkopsime do toho kalno viršūnę ir parodysiu kelią. Bet máme pretekniauti, kuris pirmas pasieks viršūnę! Jeden, du, trys, pirmyn! 

Jonis pažvelgė do kalną ir linktelėjo galva rodydamas laiptus. 

- Gal lepšie lipkime laiptais? 

Atsakymo jis neišgirdo, nes milžinas už kopė do kalną. Jonis trūktelėjo pečiais ir ėmė lipti laiptais. Lipdamas jis rado augančią obelį ir nusiskynė dailų raudoną obuolį. Taip pat šiek tiek nusnūdo, pašvilpavo kartu su paukščiu ir galų gale užlipo į viršūnę. 

Jonis pusantros valandos laukė saulėkaitoje, kol milžinas užkops į viršūnę. Jis byla veľmi susierzinęs. 

- Ako, po galais, tu čia atsidūrei anksčiau už mane? 

Jonis ketino paaiškinti, kad tiesiog lipo laiptais, o tai kur kas lengviau, nei kopti kalnu, bet vyras jį pertraukė.  

- Nulipsime žemyn ir dar kartą lenktyniausime! 

Jonis susimąstė.  

- Gerai, bet pirmiausia parodyk, kur je Drako pilis. 

- Gerai. Ten! - pasakė vyras, greitai mostelėjo ranka ir ėmė sparčiai kopti žemyn. Jonis papurtė galvą ir ristele nubėgo ten, kur parodė vyras. Didelės, tamsios pilies link...

Jonis buvo neblogai nusiteikęs, kol klumpino link pilies. Pilis atrodė gana baisi, o nuo stogo retkarčiais pakildavo liepsnos pliūpsniai. Avšak Jonis žinojo, kur ísť. Galų gale jis išpildys sau duotą pažadą. Kelionėje jis sutiko daugybę įdomių žmonių, bet metas įgyvendinti savo tikslą.  

Paniręs į mintis, Jonis beveik nukrito užkliuvęs už dviejų ilgų kojų. Prie palapinės ištiesęs kojas sėdėjo burtininkas su dailia smailia skrybėle.  

- Labas, - tyliai sumurmėjo burtininkas. Ir atsiduso.  

- Labas, - linksmai pasisveikino Jonis ir ketino žingsniuoti pro šalį, nes labai skubėjo. Tačiau burtininkas atrodė toks liūdnas, kad Jonis sustojo.  

- Ar kas nors negero nutiko? 

- Ne, ne, tiesiog eik ďalej, - atsiduso burtininkas. 

- Atrodo, že kažkas negerai. 

- Ak... sunku paaiškinti, - dar tyliau atsakė burtininkas.  

Jonis pažvelgė do smėlio laikrodį. Nors neturėjo laiko, jam pagailo šio liūdno burtininko.  

- Gal pamėgink vysvetliť? 

Burtininkas vėl atsiduso. Taip giliai, kad net palapinė ėmė plazdėti.  

- Na, aš esu burtininkas. 

Jonis linktelėjo. Jis tai suprato.  

- Preto môžeš vytvoriť bet čo. Bet ką visame plačiame pasaulyje. 

- Skamba výborne! - nusistebelo Jonis.  

- Taip tik atrodo, - tarė burtininkas. -  

Nes... kai gali vytvoriť bet ką pasaulyje, tau nikdy nieko netrūksta. Preto nežinau, kokios gimtadienio dovanos norėčiau. Kai gali mať bet ką visame plačiame pasaulyje, iš tiesų gana nuobodu. 

Jonis susimąstė.  

- Gal tau vertėtų susirasti pomėgį? 

Burtininko nuotaika šiek tiek pagerėjo.  
- Pomáhajú vám? - Tikrai... veľmi dobrá mintis. 

Jonis spragtelėjo kanopomis, o tai kur kas sunkiau padaryti, nei spragtelėti pirštais. Jam kilo dar geresnė mintis. Joniui by smagiau keliauti ne vienam, be to, išties praverstech pakeleivis burtininkas, jei Drakas pasirodytų esąs toks aršus, jak visi sakė.  

- Gal tau patiktų nuotykiai? Ar chceš ísť s nami? 

- FANTASTIŠKA mintis, mano jaunasis drauge. - Pirmyn, - paragino burtininkas liuoktelėdamas aukštyn. 

- Ar pirmiausia nenorėtum sužinoti, koks tai nuotykis? - paklausė Jonis.  

- Ne, papasakosi pakeliui. Leiskimės į cestu. 
 

Tak Jonis ir burtininkas leidosi ieškoti nuotykių. Jie boli nužengę tiksliai dvidešimt keturis žingsnius, o tada burtininkas sustojo.  

- Kas nutiko? 

Burtininkas atsisėdo ant akmens.  

- Ak, gana sunku nuolatos eiti. Gal to jednoducho nechápeš. Aš veľmi pavargau. 

Jonis ruošėsi ką nors pasakyti, bet pasigirdo garsus knarkimas. Burtininkas užmigo. Jonis atsiduso ir užklojo burtininką jo apsiaustu. Jonis vėl liko jeden,  

bet neilgam. Staiga jis išgirdo kanopų bildesį už nugaros. Ir balsą, kuris šaukė: - Stok! Arba būsi nubaustas!

Jonis drebėdamas pažvelgė per petį.  

- Stok! - pasigirdo dar raz.  

Jonis nežinojo, čo robiť. Viena vertus, atrodė geriausia sustoti, kai kažkas šaukia "Stok!". Kita vertus, tas kažkas atrodė susierzinęs. Problema izmisprendė savaime, nes Joniui ristele bėgant link Drako pilies jį aplenkė milžiniškas žirgas, kuriuo jojo tikras riteris. Didysis žirgas sustojo prieš pat Jonį taip, kad jo kakta atsitrenkė į žirgo pilvą.  

- Atsiprašau, - ištarė Jonis, nors visai ne jis sustojo kelio viduryje. Didysis žirgas piktai nasistebeilijo do Jonį. Tačiau raitelis široko nusišypsojo, tada veľmi dramaticky vysytrake kalaviją ir nukreipė į Jonį.  

- Pasiruošk mirti! 

- Aaa... Ką? - paklausė Jonis, drebėdamas iš baimės.  

- Tu esi drakonas, o aš esu riteris, riteriai kovoja su drakonais ir juos nugalabija! - išdidžiai paaiškino riteris.  

- Bet... palauk minutėlę. 

Jonis manė, kad viskas prebieha pernelyg greitai.  

- Aš ne drakonas, aš ponis. 

- Tu naozaj esi drakonas! - sušuko riteris.  

- Galiu patikinti, že nesu. Všetka prvá, drakonai je žali, o aš, ako matai, esu mėlynas, - paaiškino Jonis.  

Riteris pašnairavo.  

- Eee... Sakyčiau, gal žalsvai mėlynas. 

Riteris mosavo kalaviju.  

- DAR tu turi sparnus. Tak tu je. esi drakonas. 

- Nesu, prisiekiu, - patikino Jonis, apimtas nevilties.  

- Mano sparnai maži, preto nemôžeu skraidyti, bet drakonai gali. Be to, aš nemoku kvėpuoti ugnimi! 

Jonis pūtė ir pūtė, avšak liepsna iš jo burnos nepasirodė.  

- Tu naozaj esi drakonas, turiu tave nugalabyti. Tokios taisyklės, - pasakė riteris, keldamas kalaviją.  

Negalvodamas Jonis pasileido bėgti taip greitai, jak tik galėjo jo trumpos ponio kojytės. Bet jis bol kur kas létesnis už puikų riterio žirgą, kuris vis artėjo ir artėjo prie Jonio. Jonis įbėgo do krūmus, tikėdamasis, kad didysis žirgas į juos neįlįs, bet šis prasibrovė pro brūzgynus. Tada Jonis ėmė bėgioti zigzagais, norėdamas suklaidinti riterį ir žirgą. Ir tai nesuveikė. Staiga Jonis išbėgo do lygumą, kurioje nebylo, kur pasislėpti. Jis bėgo taip greitai, jak tik galėjo, bet žirgas jau šnopavo už jo. Tada Jonis nukrito. Net nesupratęs, ar užsigavo, jis tiesiog užsimerkė ir pagalvojo: "Mano laikas baigėsi." 

- Atsiprašau, kas, po galais, čia prebieha? 

Jonis lėtai atmerkė akis. Kalbėjo ne riteris, ktorý ketino savo dideliu kalaviju nužudyti Jonį manydamas, kad jis je drakonas. Tai bol ženský balzam.  

Jonis pažvelgė do viršų. Aukšto bokšto viršuje stovėjo veľmi graži princesė, įspraudusi rankas į šonus ir suraukusi antakius.  

- Bičiuli, kalbu su tavimi. Ką tu darai?  

Princesė parodė do riterį, ktorý už bol nulipęs nuo žirgo. Jis kalaviju mostelėjo link Jonio.  

- Laba diena, geroji princese, ako tik ketinu nugalabyti neįtikėtinai aršų drakoną. 

Jonis už ketino prieštarauti, bet riteris pakėlė kalaviją, preto jis atsistojo ir pasileido bėgti. Jonis bėgo ratais aplink bokštu, o riteris ho vijosi vos vos atsilikdamas. Ponis pavargo, vis sunkiau bol kiloti kojas, bet riteris nepaliaujamai bėgo paskui. O tada pasigirdo didelis trenksmas, riteris sušuko "Oi!" ir pasitrynė šalmą.  

- Kas nutiko? - Jis sušuko princesei.  

- Aš tau do galvą mečiau apelsinou. Akivaizdu, kad nemoki klausytis, preto turiu jak nors kitaip atkreipti tvoju pozornosť. 

Princesė ukázala na Jonį.  

- Jis je ponis, o ne drakonas. 

Riteris nusišypsojo ir papurtė galvą.  

- Apgailestauju, kad turiu prieštarauti naozaj princesei, bet tai netiesa. Akivaizdu, že je drakonas. 
- Ne, nie. 

- Tak, je to tak. 

- Ne, nie. 

Jų ginčas užsitęsė. Jonis ėmė svarstyti, gal vertėtų paslapčia išsliūkinti, bet didelis piktas riterio žirgas užstojo jam kelią.  

Tada princesė šį tą sugalvojo.  

- Pone riteri? Ar žinai, ką turi daro visi tikri riteriai? Ir tai svarbiau už drakonų medžioklę. 

- Aaaa... ne... nežinau, - sumurmelo riteris.  

- Turėtum žinoti, kad visi riteriai siekia princesių palankumo! 

- Hm... taip... siekia palankumo... Čo to znamená? 

Princesė atsiduso.  

- Tu ne sám protingiausias riteris karalystėje, ar ne? Siekdamas palankumo turi robiť bet ką, kad tik tave įsimylėčiau. Napríklad, dainuoti man nuostabias dainas. 

- A, supratau. Gerai, luktelėk! - sušuko riteris ir pradėjo niūniuoti šildydamas balso stygas.  

Princesė mirktelėjo Joniui.  

- Geriau eik. Beje, kur tu žygiuoji? 

- Ačiū, princese. Tai tikriausiai šiek tiek kvaila, bet keliauju do Drako pilį. 

Princesė atrodė sukrėsta.  

- Ieškai Drako? Drakas neįtikėtinai aršus ir spjaudosi ugnimi... 

Jonis pakėlė kanopą.  

- Gali viac nič nesakyti. Žinau, že Drakas aršus. Bet pažadėjau sau ho surasti. Lik sveika, geroji princese. Ačiū tau!

Jonis išsliūkino taip greitai ir tyliai, jak tik galėjo.  

"Kokia miela princesė", - galvojo jis eidamas. Jonis prisiminė visus linksmus, malonius ir keistus žmones, ktoré sutiko išėjęs ieškoti nuotykių. Tilto sergėtojas nindzė, vampyras, kuris vengė šviesos IR bijojo tamsos, bjauri ragana, šnekus kaubojus, piratė Šarūnė ir alpinistas, kuris norėjo su visais varžytis.  

Kelionė iš tiesų byla įdomi, jis patyrė kur kas viac nei kada nors gyvenime.  

Bet teraz laukia rimta užduotis. Netoliese stūksojo drakono pilis. Ji byla didelė ir tamsi, o nuo stogo vis pakildavo liepsnos pliūpsniai.  

Jonis sustojo. Jis bol toli od domu. Gal verčiau tiesiog apsisukti? Grįžti namo do ponių mokyklą ir kartu su visais bėgioti ristele iki dienų pabaigos? Jonis ilgai mąstė. Ne, ne, jis to nedarys. Jis pažadėjo sau, kad iškeliaus į pasaulį ir suras drakoną Draką. Būtent to on ketino urobiť. Visi pasakojo, kad drakonas bol labai aršus, preto Jonis iš tiesų padarys pasauliui paslaugą. Juk Drakas neįtikėtinai aršus, spaudosi ugnimi, ryja ir žmones, ir gyvūnus, o dar nemėgo kolos. Jis toks blogas ir stiprus, kad gali švystelėti piratų laivą į orą ir numesti žemyn į dykumą! Be to, jam veľmi smirda iš burnos. Kovodamas drakonas tikriausiai griebiasi nešvarių triukų, pamanė Jonis.  

Jis ėjo ďalej, bet visai neskubėjo. Atrodė, kad jo kojos norėtų likti ten, kur bol. Jonis pažvelgė do kanopas.  

- Nagi, bičiulės, viskas bus dobre. 
 

Jis elo ir elo, kol atsidūrė prie Drako pilies vartų. Vartai buvo išties dideli ir baisūs. Jonis abejojo, ar nori žinoti, kas je kita pusėje. Bet vis tiek paskambino varpeliu. Nestipriai trūktelėjus varpelio juostelę, pasigirdo tisíančių didelių varpų gausmas.  

Tada pasigirdo sunkūs žingsniai. Paskui trakštelovalo spyna. Ir lėtai vėrėsi girgždančios durys...

Jonis sulaikė kvėpavimą. Durys atsivėrė, o už ich stovėjo drakonas Drakas ir široko šypsojosi.  

- Labas, kas tu toks? Ar norėtum užeiti? Gal tu alkanas? Galiu paspraginti kukurūzų. 

Jonis įkvėpė ir prasižiojo.  

- Ak... taip, ačiū, norėčiau užeiti. Išties praalkau. 
- Puiku, užeik. Atrodo, kad turiu šiek kolos šaldytuve, gal nori gerti? 

- Taip, chcem, - odpovedal Jonis.  

Drakas išdidžiai aprodė Joniui savo pilį ir pasirodė esąs labai malonus. Jonis pamanė, kad tai keista. Jis išdrįso paklausti: 

- Drakai? 
- Tak čo? 

- Tiesą sakant, maniau, kad tu... aršus. Ir kad tau nepatinka kola bei panašūs dalykai. 

Drakas nusijuokė.  

- Taip galvoja veľa ľudí. Jie bjauriai apšneka, jei bijo. Manau, že som mielas, bet kai tik sutinku žmogų, šis pabėga, preto nikdy nepasitaikė proga prisipažinti, kad nesu aršus. O dar aš nikdy nesulaukiu svečių. Iš tiesų tu esi pirmas mano svečias.  

- Labai gaila, - apgailestaudamas pasakė Jonis.  

Drakas trūktelėjo pečiais.  

- Tikrai. Bet be drakonu šaunu. Napríklad, moku niekoľko úžasných burtov! Drakonų magija išties nepaprasta. Ar sa dá vidieť? 

Jonis veľmi to norelo.  

- Kokį burtą norėtum vidieť? Rinkis. 

Jonis truputį podvojo.  

- Noriu ledų, - pasiūlė jis. Būtų šaunu, если staiga из неkur stebuklingai atsirastų ledai, nes juos labai mėgo.  

- Puiki mintis, ir man labai patinka ledai! Pasiruošęs? 

Jonis nekantravo.  

- Trys, du, jeden, pirmyn! - šūktelėjo Drakas, mosuodamas savo burtų lazdele.  

Pasklido šiek tiek dūmov, o ant grindų atsirado... dviratis.  

- Menka béda. Luktelėk, pabandysiu dar kartą. - Jeden, du, tri, pirmyn! 

Drakas vėl pamojavo lazdele. Ir išbūrė didelę kepuru.  

- Tikriausiai vertėtų viac praktikuotis, bet man pavyks. Minutėlę. - Jeden, du, trys, pirmyn! 

Drakas išbūrė lempą. Ir dar daugybę kitų daiktų. Drakui taip ir nepavyko išburti ledų, bet tai nesvarbu, nes bolo smagu žiriť do stebuklingus triukus. Drakas ir Jonis čiaumojo kukurūzų spragėsius, gėrė kolą ir linksmai leido laiką. Tada Jonis žvilgtelėjo do smelo laikrodį savo kuprinėje. Smiltelės nepaliaujamai krito žemyn, laiko liko nedaug. Jam kilo mintis! 

- Drakai! Mes juk draugai, ar ne? 

Drakas riūgtelėjo, iš jo burnos pasirodė nedidelė liepsnelė ir vos nenudegino Jonio karčių.  

- Oi, atsiprašau, liepsną sunku suvaldyti. Taip, nors mes pažįstami neseniai, esame tikri draugai. 

- Ar padėsi man тази padaryti? 

- Samozrejme! 

- Fantastiška. Ačiū, Drakai. Susiděk krepšį, nes mes išvykstame tuojau pat! 

Drakas ir Jonis žingsniavo keliu.  

- Joni, prečo máme ísť až do konca školy? - paklausė Drakas.  

- Noriu papasakoti kitiems poniams, koks nuostabus ir stebuklingas náš svetis. Jie tenori bėgioti ristele iki savo dienų pabaigos. Ar môžeš vstúpiť do takéhoto života? 

- Ne, tai by neįtikėtinai nuobodu. 

- Būtent, Drakai, preto musíme ich zastaviť, aby nebégiotų ristele amžinai! Man kilo mintis: ar galiu atsisėsti tau ant nugaros, kad galíme ten nuskristi? 

Drakas sustojo ir staiga surimtėjo.  

- Ne, TAI bloga mintis. Drakonai NIEKADA neskraidina nieko ant nugaros. Tokia je naša správna. 

Jonis stabtelėjo.  

- Tada turiu kitą planą: eisime tuo pačiu keliu, kuru atėjau iki tavo pilies. Žinoma, eisime predinga kryptimi. 

Drakas nušvilpė. Jis dažnai taip darydavo, kai kas nors pasakydavo ką nors išmintingo, o Joniui dažnai kildavo takýchto minčių. Tuo tarpu Jonis kuitėsi kuprinėje. Ištraukęs akinius ir netikrus ūsus juos padavė Drakui, kad šis juos užsidėtų.  

- Kam sa to dostalo? - paklausė Drakas.  

- Susitiksime riterį, kuris mėgsta galabyti Drakonus, preto turi užsimaskuoti. 

- Riterį? - Drakas sušuko taip garsiai, kad iš burnos pliūptelėjo liepsna ir nudegino eglės viršūnę.  

- Tegul pamėgina! Drakonai nieko nebijo, gal tik... gyvačių. Joks riteris neprivers manęs drebėti! 

Jonis patapšnojo Drakui per petį.  

- Žinau, že vy nieko nebijote, bet naozaj nemáte čas kautis su riteriais. Turime grįžti namo do ponius mokyklą. 

Jonis ir Drakas prasliūkino pro riterį, vis dar dainuojantį princesei. Tačiau Jonio gudriai parinkta maskuotė neapgavo riterio. Jis suprato, kad Drakas je drakonas ir tuoj pat išsitraukė kalaviją.  

- Tau galas, drakone, - pagrasino jis.  

- Tik tu taip manai, - odpovedė Drakas, ruošdamasis kovai. Riteris artėjo žingsnis po žingsnio, pakėlęs kalaviją. Pred nimi susiremiant princesė suspigo taip garsiai, kad visi bokšto langai sudužo, o Drakas ir riteris sustingo vietoje. Jonis ir princesė stovėjo tarp Drako ir riterio.  

- Ką tu darai? - paklausė Jonis.  

- Jis je drakonas, o aš esu riteris. Preto máme kautis, - paaiškino riteris. 

Prečo? - paklausė Jonis. 

- Ką turi galvoje? Aš esu drakonas, o jis - riteris, preto musíme kautis, - pritarė Drakas.  

- Taip už je, - pridūrė Drakas ir riteris vienu balsu, nes kovos im abiem atrodė gana smagu.  

- Brangus riteri, - įsiterpė princesė. - Kaip suprantu, Jonis Ponis ir Drakas Drakonas turi kuo greičiau grįžti namo do ponių mokyklą. 

- Nejaugi? - paklausė riteris. 

- O tu labai gražiai dainuoji, - tęsė ji. 

- Tikrai? - paklausė riteris.  

- Taip! - potvrdila princezná.  

- Tikrai? - paklausė riteris.  

- Ar matai tą mažą balutę? - tęsė princesė, rodydama į mažutį vandens dauburėlį. Riteris nuėjo apžiūrėti balutės.  

- Tai ašaros, kurias išliejau klausydamasi tavo dainos. 

- Ar naozaj? - suabejojo riteris. 

- Tak! Beveik užkariavai mano širdį. Jei dar padainuosi, galėtume kartu laimingai gyventi iki našich dienų pabaigos. 

- Gal sme sa stretli? Skamba nuostabiai, - nudžiugo riteris.  

- Padainuosiu, kai tik įveiksiu šį drakoną. 

- Ne! - Aš negaliu mylėti riterio, ktorý medžioja tokį šaunų drakoną jako Drakas, - paaiškino princesė.  

Riteris pažvelgė do Draką, o tada - do princesę. Tada atsisuko į Jonį ir Draką.  

- Ar ir vám zdá, že gražiai dainuoju? - paklausė jis. 

- Neabejotinai! - potvrdil Jonis. 

- Ne, tu dainuoji naozaj prastai, - pasakė Drakas.  

- KĄ pasakei? - Sušuko riteris rausdamas iš pykčio.  

Jonis stuktelėjo do Drako koją, kad šis suprastų, kas čia prebieha. Drakas atsikrenkštė.  

- Na... Kol kas dainuoji ne itin gražiai, bet tereikia viac praktikos! Jei nori užkariauti princesės ranką, verčiau nekovokime, kad turėtum viac laiko dainoms. 

- Puikiai izmisukai, Drakai, - sušnabždėjo Jonis. 

- Aš trumpam prisėsiu, užsimerksiu ir pamąstysiu o riterių gyvenimą. Ar mes máme bojovať su drakonais, ar siekti princesės palankumo? - dvejojo riteris, sėdėdamas prieš bokštu užmerktomis akimis. Princesė žvilgtelėjo do Jonį, o jis atsisuko do Draką: 

- Verčiau išsliūkinkime, Drakai, tada riteriui nereikės ieškoti odpovedymo do tohoto klausimą.  

Jie paliko bokštu, kad riteris mohli pamąstyti, kol princesė ramindama švelniai glosto jo skruostą. Riteris manė, kad tai bolo nuostabu. 

Po visų vargų su riteriais ir princesėmis Drakas nusprendė, kad vertėtų padaryti pertraukėlę. Jie mohli pavalgyti ir šiek tiek pailsėti, paskui užkąsti, galbūt pasimėgauti desertu, tada vėl pailsėti ir padaryti dar jednu pertraukėlę. Avšak tam nebolo času, nes Jonis žvilgtelėjo do smelo laikrodį ir pamatė, kad čas bėga veľmi rýchlo, o jie bol veľmi toli od namų. Jonis bandė aptarti šią bėdą su Draku, bet jo balsą nustelbė garsus knarkimas.  

- Tai burtininkas! - Sušuko Jonis, prisidengęs ranka burną, nes derėtų šnabždėti.  

- Jis ilgai miega, nes viską je daręs trūkstančius kartų, - sušnabždėjo Jonis.  

- Neturime čas s ním hovoriť. Geriausia būtų tipenti pro šalį, Drakai. Ar moki tipenti?  

Drakas linktelėjo, nes nenorėjo nuvilti draugo, o gal negalelo nedaryti to, ko bol prašomas. Takže oni tipujú pre šalį.  

Avšak... drakonai nemôžu tipenti. Drakas aukštai pakėlė koją, bet sunki drakono pėda stipriai trenkėsi į žemę. Tada garsiai trenkėsi kita koja. Ir tai tęsėsi tol, kol pabudo burtininkas. 

- KAS čia drambloja aplinkui ir žadina burtininkus? - suniurnėjo jis, užsidėdamas akinius, nes nieko nematė.  

- Joni? Tu sa vraciaš? Ir ką atsivedei kartu? Drakoną? Na... Nesu sutikęs drakono jau viac ako du šimtus rokov. Tu esi puikus exempliorius. Išties puikus. 

- Ačiū, tavo brazda išties nuostabi, - odpovedė Drakas. - Aš esu Drakas.  

Glemlis, - prisistatė burtininkas.  

- Malonu tave matyti, Glemli, bet skubame ir musíme ísť ďalej, - paaiškino Jonis, rodydamas į smėlio laikrodį. 

- Akivaizdu, že všetci kažkuo užsiėmę. Tak už je to tu. Galvojau o pomėgius, Joni. Luktelėkite... 

Glemlis nuėjo do palapinę ir kažko joje ieškojo. Jonis pažvelgė do Draką. 

- Turime ísť do tujau pat. 

- Oi, negalime tiesiog išeiti. Jis nori nám kažką parodyti. O dar jis povedal, že som skvelý exempliorius. Negatívni ľudia? Pažiūrėkime, ką jis sugalvojo. 

Jonis atsisėdo ir netekęs vilties spoksojo į byrančias smilteles smėlio laikrodyje. Netrukus Glemlis išlindo iz palapinės stumdamas stalo futbolo stalą.  

- Stalo sa futbolas! Puikus sportas, kai turi puikų priešininką. Ką manai, Drakai? Pažaiskime? 

- Tai už naozaj, bičuli. Praděkime! 

Drakas ir Glemlis žaidė stalo futbolą. Jie žaidė taip ilgai, kad Jonis spelo nusnūsti, susišukuoti karčius, šiek tiek užkąsti, suvalgyti kekę vynuogių IR dienoraštyje aprašyti visus savo nuotykius.  

Tuo tarpu Drakas ir Glemlis įtemptai grūmėsi. Glemlis nusijuokė.  

- Žinai ką, Drakai? Tu geriausias hráč z všetkých, s ktorými som hral. Preto mostelėdamas savo burtų lazdele įsakau tau žaisti prieš mane šimtą metų!  

Jis paėmė burtų lazdelę ir kelis kartus pasuko ratu. Jonis supanikavo, izmigando ir Drakas. Jam buvo smagu hrať stalo futbolą, bet šimtas metų je siaubingai ilgai, o Drakas norėjo išbandyti tiek daug kitų įdomių dalykų. Drakas taip pat turėjo stebuklingų galių, preto sám ėmė burti.  

- Įsakau sau NEŽAISTI šimtą metų, - pasakė jis, mojuodamas burtų lazdele.  

Bent kartą Drako burtas suveikė taip, jako turėjo.  

Joniui palengvėjo, nes draugui nebereikės hrať stalo futbolo šimtą metų. Tačiau jis taip pat šiek nuliūdo pamatęs, jak apsiniaukė Glemlis. Glemliui labai patiko hrať stalo futbolą, o dabar jis neturėjo, su kuo hrať. Jonis visaip laužė galvą bandydamas rasti išeitį, ir jam šovė puiki mintis. 

- Glemli! Man kilo puiki mintis. Ar gali burtais vytvoriť priešininką? Tokį, kuris dobre žaistų stalo futbolą, būtų linksmas ir išmintingas, dar mokėtų kepti pyragus ir blynus, kai nežaidžia. 

- Tu esi genijus, - sušuko Drakas taip pakiliai, kad liepsna šovė iš jo burnos tiesiai į dangų. Glemlis pažvelgė do Jonį. Jis negalėjo suprasti, jak toks mažas ponis gali byť toks išmintingas. Jonis puikiai sugalvojo. Glemlis burtais sukūrė takýto priešininką, kokį apibūdino Jonis, kad jie su Draku mohli keliauti do ponių mokyklą.  

Prieš Jonį ir Draką plytelo dykuma, o joje raibuliavo geltonos ir rudos smiltelės.  

Jonis parodė do pirátov loďou tolumoje. 

- Ar žinai, kas ten, Drakai?  

- Nežinau, Joni. Nesu jo matęs. Ako si on odkladal dykumos viduryje? Ar neturėtų plaukioti po septynias jūras, gaudžiant vėjui ir patrankose gurgždant parakui?  

Jonis sutriko. Argi ne Drakas numetė laivą į dykumą? Juk taip povedal Šarūnė Siaubūnė.  

Jonis pabeldė do lode korpusą.  

- Šarūne! Tai Jonis Ponis. Ar gali ateiti? 

Laivo viduje Šarūnė sušuko: 

- Joni! Ar tai tu? Ako malonu girdėti tvoju balsą. Likai gyvas po susitikimo su baisiausiu pasaulyje drakonu, ktorý z mora vyťahia vargšų nekaltų piratų laivus ir nusviedžia ich do dykumu, kad jie niekur negalėtų nuplaukti.  

Vos tik Šarūnė užlipo ant denio ir pamatė Jonį, stovintį prie Drako, gera nuotaika išnyko jako dūmas. 

- Labas, Šarūne. 

- Labas, Joni. 

- Ar žinai, kas stovi šalia manęs? 

Šarūnė tylėjo. 

- Aš tau pasakysiu, Šarūne. Tai drakonas Drakas. 

- Labas, Šarūne. Aš esu Drakas. Pakliuvai do bédą, ar ne? - paklausė Drakas.  

Šarūnė vis dar tylėjo ako žuvis. Ji veľmi giliai atsiduso, tada linktelėjo.  

- Šarúne? - Jonis pakartojo. - Man atrodo, že nebuvai susitikusi su Draku anksčiau. Tiesa? 

Šarūnė labai lėtai linktelėjo.  

- Tai tu nesakei tiesos, kai pasakojai, kad Drakas pačiupo tavo laivą jūroje ir numetė dykumoje, ar ne? 

Drakas bol apstulbęs.  

- Tai nesąžininga, Šarūne! Taip kalbėdama šmeiži drakonus. 

- Žinau, - sumurmelo Šarūnė.  

- Ką turi pasakyti, Šarūne? - paragino Jonis. 

- Atsiprašau, Drakai. 

- Tave treba pamokyti! Atsiprašymo nepakanka! - Sušuko Drakas, spjaudydamas dideles liepsnas aukštai do orą. 

- Pakanka, - paprieštaravo Jonis. - Tai bol skvelý atsiprašymas, ar ne? 

Drakas truputį podvojo.  

- Čo gi, dobre. Atsiprašymas priimtas. Bet viac tak nedaryk. 

Pritardama Šarūnė palinksėjo galva, o Jonis su Draku žingsniavo tolyn. Iš Drako burnos veržėsi putos ir burbulai, o iš šnervių kilo dūmai. Drakas nepakentė tik jedno - melagių. Jonis pažvelgė do Šarūnę, o tada do Draką. Jis apsisuko ir grįžo pas Šarūnę paklausti, kas nutiko jos piratų laivui.  

- Lobių žemėlapį laikiau apverstu aukštyn kojomis ir pasukau ne ten, kur reikėjo. Staiga atsidūriau dykumoje ir negalėjau ištrūkti z smelo. Tai baisi gėda piratei, preto sugalvojau istoriją o Draką. Nors to nebolo pravda. Pasielgiau kvailai, labai, labai atsiprašau. 

Jonis pažvelgė do Šarūnę, tada do Draką ir vėl do Šarūnę. Nors Jonis nieko nesakė, Drakas suprato, ką turi robiť. Jonis sėdėjo ant denio su Šarūne ir staiga laivas pajudėjo! Drakas ho stūmė nosimi! Netrukus Šarūnė vėl atsidūrė jūroje, galėjo išskleisti bures ir plaukti ieškoti naujų nuotykių. Prieš išplaukdama ji apkabino Jonį ir atsisveikino su Draku, jak moka tik tikri piratai.  

- Ačiū, Drakai, jak malonu, kad padėjai Šarūnei, - pagyrė Jonis, bet Drakas nesiklausė. Jis rodė do kažką tolumoje.  

- Pažvelk ten. Ten kaubojus. Gal pasikalbėkime su juo? 

Jonis energingai papurtė galvą.  

- Neturime tam čas. Jis nesustodamas pasakoja siaubingai ilgas istorijas. Turime ísť ďalej! 

Takíto ľudia sú už dávno preč.  

Jonis ir Drakas atsidūrė tankiame atogrąžų miške. Visur šliaužiojo šiurpūs gyviai ir tarakonai, šmirinėjo beždžionės, vaikščiojo tigrai ir kiti laukiniai gyvūnai. Drakui tai nepatiko. Jis galėjo pakęsti karštį ar drėgmę, nebijojo net tigrų. Bet aplinkui šliaužiojančios gyvatės... Drakas bijojo šio VIENINTELIO dalyko.  

Kai jie prišlo proskyną ir rado vyrą, užmerktomis akimis sėdintį ant krepšio, Jonis už nerimavo kvôli savo draugo.  

- Negalite ísť do toho. - Toto je pre nás veľmi dôležité. Jei žengsite bent vieną žingsnį, ji išlįs ir praris jus, - pagrasino vyras, nepramerkdamas akių nė milimetrą. 

- Ką gi, Joni, traukime atgal. Galime grįžti, susirasti Šarūnę ir išplaukti toli toli, - sušnabždėjo labai išblyškęs Drakas.  

Jonis dar nebylo matęs taip išsigandusio Drako, avšak bol presvedčený, že perėję atogrąžų mišką jie kur kas greičiau pasieks ponių mokyklą. 

- Mums naozaj treba prejsť pre ňu. Ar ta gyvatė išties tokia bjauri? 

- TIKRAI bjauri, - odpovedė vyras. 

- Turi byť būdas koks nors būdas praeiti, - nenusileido Jonis. Vyras pirmą kartą pramerkė akį ir mostelėjo link Jonio labai ilga fleita. 

- Gali pabandyti įrodyti, že šoki lepšie už ilgą lanksčią gyvatę. O gal tavo draugas drakonas nori vidieť, ako gyvatė juda podľa ritmą?  

Jonis pažvelgė do Draką, bet šis energingai purtė galvą. Jonis gūžtelėjo pečiais. 

- Varžysiuosi su gyvate. Drakas gros ukulele, o tu galėsi groti savo fleita. 

Vyras paniekinamai nusijuokė. Tada du kartus pabeldė į krepšio dangtį, ir milžiniška gyvatė iškišo galvą.  

- Bus keturi greiti raundai. Ar tu pasiruošęs, poni? - paklausė vyras.  

Pasigirdus muzikai, jie pasileido šokti. Gyvatė iš skutočne bol bjauri, bet jak ji judėjo! Jonis šoko ne prasčiau.  

Pirmavo tai jeden, tai druhý. Kad ir ako dailiai rangėsi gyvatė, Jonis surinko viac taškų. Teraz ich laukė baigiamasis raundas. Gyvatė jau pavargo, nes nikdy nebolo tak ilgai šokusi (visi pernelyg jos bijodavo, preto pabėgdavo neišdrįsę su ja varžytis). Gyvatė dribtelėjo žemyn ir gulėjo nejudindama nė vieno raumens iki pat uodegos galiuko. O tada užsnūdo. Jonis ir Drakas laimėjo šokių kovą! Vyras mostelėjo tako link ir tarė: 

- Ką gi, galite ísť ďalej. 

Jonis atsisuko ir išdidžiai tarė Drakui: 

- Mes laimíme! Nebuvo baisu, ar ne, Drakai? Drakai? Kur tu máš? 

Drako niekur nebolo vidieť. Vos pamatęs bjaurią gyvatę, jis pabruko uodegą tarp kojų ir leidosi bėgti.  

Jonis visur ieškojo Drako. Iš pradžių vienur, paskui kitur. Šniukštinėjo palei žemę, apžiūrėjo medžių viršūnes, dairėsi visur, kur gali slėptis drakonas. Bet nesekmingai. Drako niekur nebylo vidieť. Jonis jautė, jak kaupiasi ašaros. Jam nederėjo prašyti Drako stovėti prie gyvatės. Geriau jie byli ėję kitu keliu, jak siūlė Drakas. Teraz ho prarado jeho geriausią draugą. 

Jonis lėtai žingsniavo. Atogrąžų miškas baigėsi. Jonis prišlo didelę parduotuvę ir užėjo do vidų.  

- Sudie, sudie, - tarė už prekystalio stovinti ponia.  

- Labas! Aš Jonis ir man reikia ko nors, kas padėtų greitai surasti mano draugą Draką. Gal dviračio. Arba lenktyninio auta. Geriausia by bolo dostať lietadlo. Ar padol človek na zem? 

- Tai priklauso od tavęs, - odpovedė ponia. Jonis timptelėjo karčius. Viskas klostėsi ne tak, ako treba.  

- Ar môžeš nusipirkti lietvu? 

- Ne, - odpovedė ponia. Ji energingai linksėjo rodydama do porą ant prekystalio.  

Jonis nekantravo, nes jam reikėjo ne poro, o lėktuvo.  

- Ne, človek potrebuje lietadlo. L Ė K T U V O, - veľmi lėtai ir jasne ištarė Jonis. Ponia vėl patenkinta parodė do porą. Jonis atsiduso. Akivaizdu, že pardavėja kalbėjo veľmi ypatinga kalba, kuri skambėjo panašiai jako Jonio, bet žodžiai reiškė visai kitus dalykus.  

- Ką gi... Ar turi kastuvą? 

Moteris ėmė naršyti lentynose ir ant prekystalio numetė elektrinį dantų šepetėlį.  

- O čo ide v prípade kramtomosios gumos? 

Ponia patenkinta linktelėjo ir pasiūlė Joniui atsuktuvą. 

- Burtujete lazdelu? 

Ji padavė vazone pasodintą augalą.  

Tai pokračovalo celú večnosť. Jonis atsiduso. Pardavėjo taip pat atrodė pavargusi. Jis nusprendė pabandyti dar kartą, o jei nepavyks, ieškoti Drako pėsčiomis. Jonis įtemptai galvojo.  

- Briuselio kopūstų? 

Moteris papurtė galvą - o tai galėjo reikšti bet ką - ir ėmė dairytis po prekystaliu. Ji ištraukė didelę dėžę, kurioje byla lėktuvas! 

- Valio! - sušuko Jonis ir ėmė ieškoti, kuo sumokėti. Nusprendė mokėti pyragu, kurį ponia pavadino skrybėle, bet tai nebylo svarbu.  

Išėjęs iš parduotuvės Jonis iš karto atidarė dėžę. O ne, lėktuvą reikėjo surinkti! Jis abejojo, ar pajėgs tai padaryti. Dėžė byla didžiulė, o instrukcija - neįtikėtinai ilga. Versdamas lapus Jonis pastebėjo, že pirmuose puslapiuose byla daugybė įspėjimų o viską, kas negero gali nutikti skrendant lėktuvu. Blogai gali baigtis daugybė predmetov. Dar daugybėje puslapių byla perspėjimai, kad lėktuvo gamintojai není atsakingi už dalykus, kurie gali įvykti skrendant lėktuvu.  

Paskutiniame puslapyje bolo trys paveikslėliai, kuriuose bolo parodytos trys dalys. Tereikėjo sujungti tris dalis, ir lėktuvas bus paruoštas skristi. Joniui tai pasirodė šiek tiek keista. Bet jis padarė, jako byla uvedená, ir lėktuvas byla paruoštas. 

Jonis was girdėjęs, kad kosmosas be galo didelis. Tačiau Drakas irgi byla labai didelis, todėl jis tikriausiai skraido kažkur ten. Ponis tikėjosi, že pavyks greitai surasti draugą. Jonis užsimerkė ir panorėjo kuo rýchlejšie vėl vidieť savo draugą. Jis paspaudė paleidimo mygtuką, variklis ėmė kosėti bei čiaudėti, lėktuvas riedėjo vis greičiau ir greičiau, o tada pakilo. Jonis skrido tiesiai do kosmosą ir neketino grįžti tol, kol suras savo geriausią draugą.  

Jonis vis aukščiau kilo do vesmíru. Kosmosas bol veľmi gražus, čia sukosi planetos, švietė žvaigždės, tvyrojo ūkas. Bet Drako niekur nebylo vidieť. Netrukus Jonis ėmė abejoti, ar nesuklydo ieškodamas kosmose. Juk Drakas prisipažino, že skraido tik tada, kai tai absoliučiai būtina. O gal Drakas vis dar laksto po atogrąžų mišką ir pasiklydo? 

Vos tik apėmė abejonės, lėktuvo variklis ėmė skleisti veľmi keistą triukšmą. Jonis jak tik artėjo prie labai spalvingos planetos, tad nusprendė nusileisti. Jis nusprendė teisingai, nes kai tik nusileido, pasigirdo siaubingas girgždėjimas, lėktuvo variklis iššovė į kosmosą ir akimirksniu pradingo. Čo robiť teraz? Ako Joniui surasti Draką ir sugrįžti do Stebuklingą padangių karalystę? Jonis apsidairė. 

- Zdraví sa? Ar je tu niekto iný? 

- Taip, aš esu, - atsiliepė balsas.  

- Kas tu ir kur tu esi? 

Į planetą prie Jonio nusileido elegantiškas vienaragis. Aplink ho sukosi aukso dulkelės.  

- Vienaragi, ar padėsi man? 

- Galbūt, bet turi vadinti mane vardu, aš esu Gražvydas. Gražvydas Gražusis. 

- Gražvydai, aš esu Jonis Ponis ir ieškau savo draugo Drako. Perskridau visą kosmosą, bet niekur jo neradau, o dabar nežinau, ką daryti. Ar padol človek na úrodnú pôdu? 

Vienaragis iš skutočne nesiklausė, nes žavėjosi savo atvaizdu veidrodyje.  

- Ar pastebėjai, kokie gražūs mano karčiai? Argi jie ne nuostabūs? Naudoju naują šampūną. 

- Tavo karčiai skutočne dailūs. Bet mes hovoríme o Drakovi. 

- Luktelėk. 

Vienaragis Gražvydas nuėjo į savo pašiūrę ir ėmė kažko ieškoti. Jis grįžo laikydamas žiūronus. 

- Žiūronai! Tu esi genijus, dabar galiu ieškoti Drako, - laimingai sužvengė Jonis.  

- Tak, aš esu genijus. Ir labai gražus. Sutinki? - paklausė Gražvydas.  

- Neabejotinai, - sumurmelo Jonis, dairydamasis per žiūronus. Jis matė miškus, laukus, dykumas, kalnus ir ledkalnius. Bet Drako niekur nebylo. O... tada... štai kur jis! 

Jonis surado Draka. Drakas miške grojo savo ukelele ir atrodė veľmi liūdnas. Jonis tvirtai apkabino Gražvydą, norėdamas padėkoti, bet jį apėmė liūdesys. Jis negalėjo nuskristi pas Draką, nes lėktuvas sugedo.  

- Luktelėk, - ištarė Gražvydas, krestelėjo karčius ir nuėjo do pašiūrę.  

- Nepatikėsi. Aš esu gražuolis genijus ir net turiu raketą. Pritvirtinsi ju prie savo lėktuvo ir grįši namo. 

- Raketa. Ar tai není... pavojinga? Ar naozaj pavyks? - Jonis suabejojo.  

- Tai možno vyjasniť len jedným spôsobom, - odpovedal Gražvydas.  

Jonis linktelėjo ir įlipo do lietadla. Tebuvo jeden spôsob tai išiaiškinti. Jis turi sukaupti drąsą, если nori grįžti pas Draką. Gražvydas paspaudė mygtuką ant raketos valdymo pulto ir Jonis bematant atsidūrė kosmose, o per visą galaktiką nuaidėjo raketos riaumojimas.

Jonis skrido link Stebuklingos padangių karalystės. Lėktuvas skriejo vis greičiau ir vis labiau kaito. Netrukus užsidegė sparnai ir nustojo veikti stabdžiai.  

- DRAKAI, SAAAAAUGOOKIIIIS! - Sušuko mu to. Bet drakas nespelo pasislėpti.  

Degantis lėktuvas trenkėsi do medį, po ktorom sedelo Drakas. Medis užsiliepsnojo, o Jonis krito od vienos šakos ant kitos. Tada šleptelėjo ant miško paklotės, o visi netoliese augantys medžiai degė! Drakas taip izmigando, kad ėmė spjaudyti ugnį į visas puses. 

- Drakai! Drakai, čia aš! Jonis! 

- Joni? Senas bičiuli? Ar to naozaj tu je? 

Draugai tvirtai apsikabino. Apkabinimas buvo šiltas, ilgas ir švelnus.  

- Sutikau pardavėją, kuri viską vadino atvirkščiai. Man nepavyko su ja susikalbėti, o tada nuskridau į kosmosą, kad tave surasčiau! Ten sutikau vienaragį su teleskopu ir raketa, radau tave ir... Kas tau nutiko? - paklausė aikčiodamas Jonis.  

Drakas trūktelėjo pečiais. 

- Na, man tik reikėjo... 

- Nusičiurkšti? 

- Tak! O kai grįžau, tavęs nebebuvo. 
- Tu visai neišsigandai tos bjaurios ilgos gyvatės, ar ne? 

- Tikrai ne! - nemirkčiodamas patikino Drakas.  

Jonis nusišypsojo.  

- Kokią dainą grojai ukelele? 

- Nieko... tik... 

- Dainuodamas atrodei liūdnas, preto verčiau tos dainos nebegrok. Bet gal pasakytum, kokie dainos slovžiai? 

Drakas pažvelgė žemyn ir veľmi greitai išpyškino: 

- Joni, Joni, mano geriausias drauge, paskęsiu sielvarte, jei nematysiu tavęs viac.  

Jonis uždėjo ranką ant Drako letenos ir ju spustelėjo. Nė jeden z nich nieko viac nesakė. Tapo keistai tylu. Laimei, pasirodė arklio traukiamas vežimas. Jame sėdėjo cirko artistų trupė. Pamatę Jonį ir Draką, jie sustojo, nes ne taip často pasitaiko sutikti drakoną ir ponį.  

- Gal norite kartu vykti do viduramžių mugę? - paklausė trupės vyresnysis. Nors Jonis ir Drakas mali skubėti, jie nutarė, kad vertėtų šiek tiek pasilinksminti. Draugai liuoktelėjo do vežimu ir šis juos nuvežė do viduramžių mugę karalystėje, kurios karalius nešiojo dailią peleriną ir dar dailesnę karūną.  

Jonis ir Drakas patraukė į šaudyklą ir linksmai leido laiką. Paskui Drakas grūmėsi su stipriausiais karalystės gyventojais. Kiek netikėtai jis laimėjo raitų riterių turnyrą ir kovą kalavijais. Tiesą sakant, Drakui viskas taip dobre sekėsi, kad karalius ho paskyrė savo ginklanešiu.  

Drakas, didžiuodamasis savo pelerina, herbu ir kalaviju, šalia karaliaus stebelo nugalėtojų apdovanojimų ceremoniją.  

Jonis žvilgtelėjo do smelo laikrodį. Laiko liko nedaug. Kad ir nesinori, jis turi išvykti. Juk Jonis norėjo kitiems poniams papasakoti o nuotykius.  

Jonis vėl liko jeden, Jis liūdėjo palikęs Draką, bet suprato, jak draugui labai patiko byť ištikimu karaliaus ginklanešiu. Tai nikdy nebolo nutikę jokiam drakonui, tad bolo kuo didžiuotis.  

Joniui derėjo paskubėti. Jis turėjo grįžti namo į ponių mokyklą ir papasakoti o savo nuotykius dideliame plačiame pasaulyje. Iki namų liko visai nedaug, nes Jonis prišlo prie školy augantį mišką. Miško bol veľmi veľký, bet smėlio laikrodyje dar bol likę šiek tiek smiltelių, preto tikėdamasis geriausio Jonis žengė do eglių tankumyną.  

Staiga Jonio šnerves pasiekė nuostabiausias aromatas. Oras pakvipo cinamono ir aviečių pyragu. Jonis iškart prisiminė, kad je alkanas ir mėgsta pyragus. Preto jis patraukė ten, iš kur sklido gardusis aromatas.  

Jonis išvydo namą, ktorý atrodė jako tortas! Tai ohýbaj!  

"Jis man labai patinka", - podvojo Jonis ir paskambino į duris. Durys atsidarė, ir Jonis suvirpėjo. Už durų stovėjo didelis bjaurus trolis aštriais dantimis, o seilės, varvėjo jam iš burnos. 

- Labas! Užeik do vidų, įsitaisyk patogiai. Neabejoju, kad norėtum skanaus pyrago? VISKAS, o ką svajoji, je čia. Užeik! - Trolis nusijuokė tokiu gergždžiančiu balsu, kad subarškėjo visi Jonio kauleliai.  

Jis veľmi veľmi išigando. Jonis manė esąs labai drąsus, nes nebijojo drakonų, vampyrų, raganų... Na, raganų gal kiek prisibijojo, bet troliai... Tai už visai kas kita. Jonis žengė kelis žingsnius atatupstas ir pasileido bėgti taip greitai, ako tik galėjo. Bėgdamas Jonis pravirko. Jis buvo išsigandęs, vienišas ir norėjo grįžti namo. Jis pasiilgo Drako ir panoro su kuo nors pasikalbėti. Panoro kam nors papasakoti, kad bijo, ir sulaukti pagalbos. Bet jis bol jeden ir tikriausiai pasiklydo, o dar turi pabėgti od to trolio. Preto užsimerkė ir tiesiog bėgo tolyn. Staiga Jonis taip stipriai atsitrenkė į kažką didelio ir sunkaus, kad net apsivertė. 

- Ar môže byť blogiau? - Pamanė Jonis, atmerkdamas akis, kad pamatytų, į ką trenkėsi. 

- Joni! Štai kur tu, bičiuli, - tarė Drakas, apkabindamas savo geriausią draugą.  

- Ak, tu verki. Kas nutiko, kvôli ko nuliūdai? 

- Trolis. Aš veľmi bijau trolių, Drakai, o šitas bol veľmi baugus. Aš įsitikinęs, kad jis norėjo mane suryti. DAR jis mane viliojo siūlydamas tai, ko neįmanoma atsisakyti, - tortą! Ir pyragą! 

Drakas susimąstė. Jonis pamatė, jak z Drako šnervių pasirodė burbulai ir putos, o tada pasklido dūmai. 

- Koks šlykštus trolis! Ako on DRĮSTA kėsintis tave praryti. Koks akiplėša! Tu tik geras, malonus ir draugiškas mažas ponis, o dar tu labai išmintingas. Bandė suvilioti tave tortu ir pyragu? Ne, jam nepavyks. EIME su manimi! 

Drakas pakėlė Jonį ir pareikalavo parodyti cestu, nors Jonis prieštaravo.  

- Jis tikrai aršus, Drakai. 

- Taj seniai aišku. Tokie už tie troliai. Jie pavojingi siaubūnai! Bet Drakas taip pat moka kelis drakoniškus triukus. Dar pažiūrėsime. 

Jonis nenoriai rodė kelią, tad netrukus jie stovėjo prie trolio durų ir spaudė durų skambutį. Trolis atidarė duris taip pat klastingai šypsodamasis, o pyrago aromatas dar labiau kuteno šnerves. Kvepėjo braškiniu pyragu! 

- Drakonas? Skanu! Norėjau pasakyti, malonu, - nusiviepė trolis.  

- Užeikite abu, mano krosnis labai didelė... Norėjau pasakyti, mano stalas labai didelis. Tikiuosi, že vás alkani ako ir aš!  

- Neskubajte, pone, - nutraukė ho Drakas. - Aš žinau, ko tu sieki. Kai tik įeisime do vidų, sugrūsi mus do krosnį, bet ačiū, nereikia, bičiuli. Šis drakonas viską žino o trolius, o dar moka burti, preto verčiau pasisaugok! 

Drakas ėmė burti. Nei Jonis, nei trolis nežinojo, ką sugalvojo drakonas, bet kai Drakas mostelėjo burtų lazdele, ant trolio galvos atsirado puošni žalia veltinio skrybėlė su didele oranžine plunksna.  

- Hm. Ačiū, drakone, man ji patinka, - nusijuokė trolis, taškydamasis seilėmis. Jonis žengė tris didelius žingsnius atgal link miško.  

Drakas vėl pamojavo burtų lazdele, bet negalėjai žinoti, ką jis buria. Trolio kaklą apjuosė geltona šilkinė skarelė, ant kelių atsirado apsaugai, o rankoje stirksojo ledo ritulio lazda. Dabar trolis atrodė gražiai ir puošniai, bet visi šie daiktai nenumalšino jo alkio, preto jis vis dar godžiai spoksojo į Jonį.  

Po penkto bandymo kažkas pasikeitė. Trolį užliejo šiluma.  

Drakas išbūrė porą vilnonių kojinių, kurios nepriekaištingai tiko didžiulėms trolio pėdoms. 

- Kas jam nutiko? - šnabždėdamas paklausė Jonis.  

- Troliai vždy tokie blogi preto, že ich kojų pirštai baisiai šąla. Užmauk jim itin šiltas milžiniškas kojines ir jie bus švelnūs jako ėriukai.  

Trolis pažvelgė do viršų. Atrodė, kad jis tuoj pravirks iš džiaugsmo. 

- Gal užeisite ir galėsiu vám atsidėkoti pavaišindamas braškių pyragu? - pasiūlė trolis.  

- Atleisk, troli, neturime čas. Bet labai malonu, kad pasiūlei, - drąsiai pasakė Jonis.  

Abu draugai tęsė kelionę. Po koľko času Jonis paklausė: 

- Drakai! Ako manai, ar tau bolo lemta tapať ištikimu karaliaus ginklanešiu ir likti ten? Veikti visokius įdomius dalykus? 

- Manau, že bol lemta. Aš taip ir dariau, o tada nebedariau. 

- Prečo?  

Nes pasiilgau savo mažo ir gero ponio. 

- Manęs? Tu naozaj pasiilgai manęs?  

- Tak, samozrejme. Tu je ten najlepší. Tikiuosi, že nebojuješ. 

Jonis nusišypsojo, o jo širdį užliejo šiluma. Ne preto, aby Drakas išmokė jį elgtis su troliais ir padėjo doveikti didžiausią baimę. Tiesiog Jonis labai džiaugėsi, jog kažkas juo rūpinasi taip jako Drakas. Net sunku patikėti - jo geriausias draugas je drakonas. Jonis nekantravo o tai papasakoti kitiems poniams. 

Miškas darėsi vis tankesnis. Jonis elo tylėdamas, o tai jam nebylo būdinga. Drakas papasakojo kelis juokelius ir parodė keletą burtų, bet Jonis nesiklausė. Jis tiesiog spoksojo tiesiai do priekį, žvairuodamas do medžius.  

- Joni? Kas nutiko? Kažkodėl nutilai ir nustojai kalbėti. Ar kas nors negerai? 

- Ššš... Čia medžių kamienai susisukę ir kyla rūkas. Netoliese žijú ragana. Ji mano, kad ju apgavau, preto būkime budrūs. 

- Ėhėhė! - nuvilnijo aidas tarp medžių. Jonis pašoko ir apsižvalgė, o Drakas pasielgė taip, jak drakonams geriausia elgtis pavojaus akivaizdoje. Jis atsistojo, išplėtė krūtinę, ištiesino uodegą ir iš burnos paleido keletą liepsnelių. 

- Drakai! Apgink mane. Ji ateina manęs... 

Jonio žodžius pertraukė baisus griausmas ir žaibo blyksnis, trenkęs į medį. Jonis taip izmigando, kad užsimerkė. Kai jis atsimerkė, pamatė sėdįs ant pripučiamo rato upės viduryje. 

- Viso gero, mažasis poni! Ačiū, kad atvedei man drakoną. Man jis labai patinka! Ragana stovėjo ant upės kranto ir mojavo Joniui. Drako niekur nebylo vidieť. Tikriausiai ragana ho pagrobė! Jonį srovė nešė tolyn od Drako ir ponių školy. Reikia kažkou robiť. Bet ką? Jis atidarė kuprinę, norėdamas surasti ką nors naudingo. Kuprinėje bolo veľa vertingų daiktų, su ktorými bolo smagu hrať, bet nieko, ką Jonis galėtų využiť teraz. O gal... Jonis rado Drako ukelelę. Nors žinojo, kokia brangi Drakui ukulele, Jonis neturėjo kito pasirinkimo - teko ja irtis link upės kranto.  

Nebuvo ľahké irkluoti pred srovę, bet Jonis energingai mosavo ukulele. Galvoje sukosi mintys o raganos pagrobtą draugą. Ji neišsisuks! 

Pagaliau Jonis pasiekė upės krantą ir nuropojo ten, kur sūkuriavo rūkas ir tolumoje girdėjosi kimus raganos balsas. Pasiekęs tankumyną jis pamatė narve sėdintį Draką. Ragana puode virė įtartinai atrodančią sriubą. Nebuvo možno delsti, nes Drakas gali atsidurti sriubos puode. 

Kaip išgelbėti Draką? Ragana mokėjo daugybę burtų, o jis tebuvo ponis. Tada Joniui kilo mintis. Jis gali využiť pripučiamą ratą! Kuo tyliau nušliaužė už raganos. Jonis pažvelgė Drakui do akis ir mirktelėjo, kad draugas apsimestų jo nepastebėjęs. Drakas iškart ho suprato ir ėmė švilpauti, jak tu darai, kai viskas aplink ramu.  

Ragana pakėlė žvilgsnį od puodo. 

- Niam niam, drakono uodegos sriuba... Ako skanu! - nusijuokė ištraukdama milžiniškas žirkles. Bet jai dar nespėjus pasinaudoti žirklėmis, šis tas nutiko. Jonis pašoko ir ant raganos užmovė pripučiamą ratą. Ragana negalėjo pajudinti rankų ir išmetė burtų lazdelę. Iš pradžių ragana nustebo, o tada ėmė piktai šaukti ant mažojo ponio, nes suprato, kad kvôli pripučiamo rato nemôže pasinaudoti magiškomis galiomis.  

Jonis surado narvo raktą ir išleido Draką. Su raganomis vždy treba elgtis atsargiai, preto norėdamas apsisaugoti Jonis įstūmė raganą į narvą ir ten užrakino. Jonis žinojo, kad anksčiau ar vėliau oras išeis iš pripučiamo rato ir ragana galės judėti, preto veľmi dobre, kad jai dar teks išsivaduoti iš narvo. O kai tai įvyks, Jonis ir Drakas bus labai toli.  

Jie ďalej žingsniavo pažįstamais miško takais. Drakas labai džiaugėsi, kad bol išgelbėtas ir vis dar měl savo gražią uodegą. Jis taip pat žavėjosi Jonio tvirtybe ir drąsa. Net kai Jonis pasakė Drakui, kad jo mylimoji ukelelė kiaurai peršlapusi, Drakas nekėlė triukšmo.  

- Bičiuli, tiesiog pakabinsime ju saulėje, kad išdžiūtų, ir ukulelė vėl bus jako nauja. Būtent tak jie ir padarė. Prikabino ukulelę prie Jonio kuprinės, kad ją išdžiovintų vėjas ir saulė.  

Kai ukulelė išdžiūvo, Drakas nusprendė padainuoti dainou o ich nuotykius. Jonis paruošė kukurūzų spragėsių ir gana taikliai juos mėtė Drakui į nasrus. Drakonas vaikščiojo aplinkui ir dainavo. Linksmai žingsniuodami jie išgirdo išties garsų gurgimu už medžių. 

- Joni, čo to bolo? 

- Tikriausiai ten vampyras. Jis vždy alkanas, preto jo pilvas garsiai gurgia. 

- O kas je vampyras? 

- Jie šiek tiek drovūs, dėvi šilkinius drabužius ir nemėgsta triukšmauti. 

- Prečo je to taký tylus? Prečo je on jednoducho nesusiranda potravín, ak je alkanas? 

- Geras klausimas, Drakai, bet vampyrai nemôže paprasčiausiai vaikščioti lauke. Matai... 

Jonis ketino papasakoti viac o vampyrus, bet Drakas, ktorý viac už všetko mėgo pavalgyti, nubėgo ten, iš kur sklido vampyro pilvo gurgesys: 

- Ako apmaudu, kad tam vampyrui tenka kęsti alkį. Turime mu pomôcť! 

Jonis iš visų jėgų bėgo paskui, bet Drakas lėkte nulėkė. Kai Jonis prišlo urvo angą, Drakas už bol vnútri. 

- Labas. Vampír? Ar tu máš niečo? 

- Tak, - sušnabždėjo vampyras. - Aš čia ir esu siaubingai alkanas.  

- Tuoj viską sutvarkysime, - maloniai pažadėjo Drakas.  

- Stavte sa... Aš tavęs nematau. Gal by bolo lepšie, keby do tvojich tamsų urvą patektų nors koľko svetla? Kad pasigamintum valgio, treba užkurti ugnį, o tai veľmi sunku, kai nieko nematai. Tiesiog paimsiu savo burtų lazdelę ir...  

Jonis pripuolė prie Drako norėdamas jį sustabdyti, bet nesuspelo. Drakonas mostelėjo burtų lazdele. Bent kartą Drako burtai iš pirmo karto suveikė taip, jak reikėjo. Urve atsirado prožektorius, grindų ir stalo lempos, net įsižiebė girlianda. Dar čia stovėjo patogus fotelis, valgomojo stalas ir kėdės dideliems vakarėliams. Drakas labai savimi didžiavosi, bet vampyras byla dingęs.  

- Vampýr? Vampyyyyyy? Kur tu je? 

- Hm. Aš som tu. Drakas apsisuko ir įžiūrėjo ąžuolo šešėlyje stovintį elegantišku vyriškį, vilkintį juodo ir raudono šilko drabužiais.  

- Prečo tu ten stôl stojí? Prečo neišbandai naujo fotelio, nejau nenori atsipalaiduoti ir paskaityti įdomią knygu? 

- Aš nepakenčiu šviesos, - šnabždėjo vampyras. Jo pilvas sugurguliavo taip garsiai, kad Drakas išsigando.  

- Netreba sa na to pozerať. Reikėjo man povedať. Turime kažkou kvôli tomu urobiť. Pirmiausia pasirūpinkime gurgiančiu pilvuku. Koks patiekalas tavo mėgstamiausias? Galiu išburti takmer bet ką. 

- Dešrainiai, - odpovedė vampyras.  

- Nesu ich valgęs jau daugelį amžių. Dar norėčiau migdolų pyrago, aviečių pyragėlių ir šokoladinių raguolių. Raudonojo moliūgo. Saldymedžio ir gal šiek tiek cukraus vatos. Ar ne per daug prašau?  

Prašymų byla siaubingai daug, bet Drakas jautėsi kaltas, kad privertė vampyrą bėgti iš savo namų. Jis viską sutvarkys, bet pirmiausia parūpinti maisto, kurio prašė vampyras.  

Jonis kelis kartus bandė nasiterpti, avšak žinojo, že neverta pykdyti Drako, kai reikalai susiję su maistu. Preto Jonis kantriai laukė, o Drakas ėmėsi burti, kol nepamiršo, ko užsisakė vampyras. Drakas pasistengė iš peties: dešrainius ir kitus valgius jis patiekė ant staltiese uždengto stalo, stovinčio šešėlyje. Jis patarnavo labai mandagiai, įpylė keturių rūšių raudonųjų moliūgų sulčių, kad vampyras могла pats pasirinkti. Vampyras pasisotino, raudonojo moliūgo sultys lašėjo od jo aštrių ilčių, o veidą puošė didelė šypsena.  

- Ačiū, Drakai. Žaviuosi tavo kulinariniu talentu. Niekada nesu valgęs tokio skanaus dešrainio ar burnoje tirpstančio avietinio pyragaičio. Noriu dostať ich recept.  

Jonis vėl bandė įsiterpti, bet vampyras ir Drakas, visiškai nekreipdami na neho pozornosť, kalbėjosi o maistą, gaminimą bei restoranus. Augant nevilčiai Jonio kailiukas, ktorý paprastai būna šviesiai mėlynas, pasikeitė į žalsvai mėlyną, o tada į tamsiai mėlyną.  

Drakas kalbėjo ďalej.  

- Brangus vampyre, mes dar nebaigėme. 
- Dar ne? 

- Turime pasikalbėti o tvoju urvu ir sugalvoti, ako ho paversti tamsesniu, bet jaukiu.  

Jonio kantrybė baigėsi ir jis sušuko: 
- NEMÁME TAM ČAS! MUSÍME VYCHÁDZAŤ Z TUČTUOJAU!  

Drakas dar nebylo matęs taip susierzinusio Jonio, preto pamiršo visus savo planus regarding vampyro urvo apšvietimo ir puošybos. Jis iškart pasileido bėgti paskui Jonį, žygiuojantį per mišką. Drakas pasivijo Jonį ir paklausė, ar jam negaila vampyro. Jonis neturėjo laiko kalboms. Jie mali paskubėti, kad pasiektų ponių mokyklą, kol dar ne vėlu.  

Jonis ir Drakas prišlo tiltą miške. Jonis nedelsdamas pareiškė: 

- Drakai! Aš som sa stretol s ním. Tiltą saugo nindzė. Jis kai ko paklaus, o aš žinau odpovedymus. Turime kuo rýchlejšie dosiahnuť poniu mokyklą, preto nemohime gaišti! 

Drakui tai pasirodė pernelyg įdomu. Ar im pavyks? Jam bemąstant, pasirodė mažas nindzė. Jis nukreipė savo kardą į Draką.  

- Jonis ATSAKĖ do mano otázku, preto TU, drakone, taip pat turi odpovedyti, jei nori pereiti tiltą! 

- Ką gi. Gerai. Pabandysiu, - pasakė Drakas.  

Nindzė giliai įkvėpė, pašnairavo ir tarė: 

- Koks tavo... mėgstamiausias valgis? 

- Ech, klausimas tikrai sunkus. Tai pats blogiausias вопрос, kokio galėjai paklausti. 

Drakas nenorėjo rinktis ir pripažinti, že kas nors skaniau už kitką. YPAČ, kai kalbama o maistą. Napríklad, on nežinojo, ar braškių uogienę mėgsta labiau nei aviečių. Mėlynių ir juodųjų serbentų uogienės taip pat skanios. Ar jis labiau patinka pica, ar spagečiai? Dar jis mėgo austres ir falafelius, spirgučių padažą, bulvių košę ir sumuštinius su sūriu. Bet koks jo mėgstamiausias valgis? Viskas priklauso od nuotaikos.  

Draką taip supykdė būtinybė pasirinkti VIENĄ valgį iš daugybės, kad pašnairavo ir paskendo mintyse.  

Tai nepadlo na úrodnú pôdu. Kai jis vėl atmerkė akis, Jonis ir nindzė byla paimti nevilties. Drakas taip susinervino, kad negalvodamas išsižiojo ir sudegino tiltą! Teraz ich negalės pereiti tilto.  

Tikra béda, nes treba skubėti. Nindzė nuliūdo ir supyko. Jonis atsisėdo prie medžio ir iš kuprinės izmitraukė smėlio laikrodį. Buvo likusios tik kelios smiltelės.  

Jonis pajuto, kad tuoj pravirks.  

- Nesustabdysiu savo draugų ir jie ristele bėgios iki pat savo dienų pabaigos. Nepapasakosiu im o fantastišku, nuotykių kupinou pasaulį. Manau, že by ste mali vidieť všetko svoje akimis, užuot ristele bėgioję visą diena. 

Drako ho suprato. Jam bola liūdna, kad jo draugas nusiminęs. O dar liūdniau preto, kad kaltas jis. Bet dar možno viską ištaisyti. Drakas žengė kelis žingsnius atgal ir apsižvalgė aplinkui. Jis patrepseno vaikščiodamas miško taku, atsikrenkštė ir pažvelgė į savo geriausią draugą. 

- Joni? Jei nori, tiesiog šok man ant nugaros. Nuskrisime do poníkov mokyklą. Kelionė bus trumpa ir įdomi, be to, tai naozaj nie pavojinga. 

Jonis negalėjo patikėti savo ausimis. Jis žvilgtelėjo do Draką. 

- Bet, Drakai... Tu nikdy nič neskraidini ant nugaros. Drakonai to nedaro. Pats taip sakei. 

- Tak, sakiau. Niekada to nedariau a neskraidinčiau nieko kito, išskyrus tave, Joni.  

- Tikrai? 

- Taip. Juk tu esi geriausias mano draugas. Išgelbėjai mane od raganos, kartu patyrėme puikiausių nuotykių. Šok man ant nugaros. Pažadu, kad pasieksime poniu mokyklą, kol dar ne vėlu.  

Jonis užlipo ant Drako nugaros. 

- Tvirtai laikykis, bičiuli, - paragino Drakas ir nubėgo link medžio. Nors atrodė, kad tuoj atsitrenks, Drakas atsiplėšė od žemės ir pakilo aukštyn į dangų. Jonis tvirtai laikėsi, jo karčiai plazdėjo vėjyje.  

Apačne linkęs nindzė vis dar bol įsiutęs. - O ako môj tiltas? - rėkė jis.  

- Grįžkite, nenaudėliai! Bet Jonis ir Drakas nuskrido. Tada Nindzė išgirdo, jak miške trakštelelo šaka. Jis liuoktelelo do tej pusę taip, jak moka tik nindzės: tyliai ir elegantiškai.  

- Kas čia? Aš tave matau. Aš nindzė, o od našich nepasislėpsi ir naši neapgausi,- šūktelelo jis. Išlo už o medžio išniro galva. Tai bol vampyras.  

- Čia aš. Vampyras. 

- Nieko sau, vos tave išgirdau. Tu naozaj moki sėlinti! Gal a mane išmokysi? 

Vampyras linktelėjo.  

- Galiu. O tu išmokysi mane kautis kardu? Visada o tom svajojau. 

- Žinoma, - patikino nindzė. Jie nedelsdami ėmė mokyti jeden kita. Tiesą sakant, jie taip smagiai leido laiką, kad nindzė pamiršo sudegusį tiltą. 

Skriedamas dangumi ant Drako nugaros, Jonis išvydo visas nuostabias, laukines, beprotiškas ir pavojingas vietas, kuriose jie pabuvojo. Jis išvydo dykumu, viduramžių mugę, raganos lindynę, trolio namą (kurį Jonis norėjo pamiršti), paplūdimį prie jūros, kurioje Šarūnė Siaubūnė plaukiojo piratų laivu, patrankas prikimšusi parako.  

Avšak nebolo laiko grožėtis vaizdais. Smėlio laikrodyje liko vos kelios smiltelės. 

- Paskubėk, Drakai! Arba nesuspėsime, - paragino Jonis. Drakas dar stipriau suplasnojo sparnais. 

- Ten! Apačne, Drakai, rýchlejšie!  

Jonis mostelėjo, ir Drakas pakeitė kryptį. Paradas už bol prasidėjęs. Poniai ristele bėgo link pakylos, kur turėjo uždėti kairiąją kanopą jako atspaudą ir taip patvirtinti, kad tarnaudami ponių mokyklai bėgios ristele iki savo dienų pabaigos. Ronis stovėjo eilėje priekyje. Jis iškilmingai pamerkė kanopą į mėlyną rašalą ir nuleido link dokumento. 

- STOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOK! - Suriko balsas danguje. Sumišę poniai tylėdami žiūrėjo jeden do druhého. Pasigirdo baisus riaumojimas. Taip gali riaumoti tik besileidžiantis drakonas. Pakilo dulkių sūkurys, poniai ėmė kosėti.  

Kai dulkės išsisklaidė, visi poniai pamatė Jonį ir Draką! Poniai dar nebola matę drakono, preto mohli podľavoti, že jis bus didesnis ir aršesnis, bet vis tiek wysigandę susispietė į vieną didžiulį virpantį būrį.  

Konis pirmasis išdrįso prabilti.  

- Labas, Joni. Grįžai? Ir atsivedei aršiausią pasaulyje drakoną. Hm... Čo tu robíš? 

- Atvykome si vás zastaviť. - Tvrdai pasakė Jonis.  

- Našich zastaviť? Nuo čoho sa odvíjajú? - Potom sa všetci ponáhľajú.  
- Nuo bėgiojimo ristele iki dienų pabaigos. Net neįsivaizduojate, ko nepamatysite. Mano draugai! Pristatau vám Draką. 

- Zdravi, buenos dias, bon žur ir guten tag, - maloniai pasisveikino Drakas. Jis stengėsi atrodyti kuo menej aršus.  

Poniai vis dar buvo išsigandę, bet juos apėmė smalsumas. Jonis tęsė: 

- Maniau, kad svet je painus bei pavojingas ir visur tyko pavojai. Iš skutočne je takýchto miest. Tačiau pasaulis taip pat je didelis, gražus, nuostabus, jame možno sutikti visokiausių būtybių.  

Všetci títo ľudia boli. Tokių ilgų kalbų poniai paprastai nesakydavo.  

Jonis hovoril ďalej:  

- Vy všetci maníte, že Drakas neįtikėtinai aršus. Žinote čo, tak nie je. Jis veľmi malonus. Jam patinka tie patys dalykai ako nám! Mano draugai, liaukitės bėgioję ristele čia, ponių mokykloje. Keliaukite pasižvalgyti po pasaulį, as aš padariau. TADA galėsite nuspręsti, ar norite bėgioti ristele iki savo dienų pabaigos.  

Visi klausėsi nuščiuvę. Poniai ėmė šnabždėtis. Po ktorého laiko atsisuko Donis, pilkiausias ponis ir geriausias bėgikas ristele.  

- Joni, pirmiausia turi papasakoti o visus savo nuotykius. 

- Žinoma. Prisėskite, brangūs draugai, - paragino Jonis. Ir pradėjo.  

- Išvykę iš ponių mokyklos pirmiausia pasieksite tiltą. Jo negalima tiesiog pereiti, nes tiltą saugo nindzė. Tiesą sakant, tiltas sugriuvęs, galbūt reikės padėti jį sutaisyti... 

Jonis papasakojo im o savo nuotykius, linksmus ir nepaprastus žmones, kuriuos sutiko. Tuo tarpu Drakas ėmėsi burtų, norėdamas užkąsti, ir atliko keletą kitų magijos triukų, kad neatsibostų laukti.  

Jonio pasakojimas poniams pasirodė labai įdomus, jie sužinojo, kad drakonai visai ne odžmūs, o malonūs ir linksmi padarai. Jie visi nusprendė ne bėgioti ristele iki dienų pabaigos, o verčiau paieškoti nuotykių dideliame, plačiame pasaulyje.  

O ką darė Jonis ir Drakas? Jie kartu persiklē do Drako pilį. Žiūrėjo filmus, kepė blynus, valgė kukurūzų spragėsius, degino daiktus ir išbandė daugybę kitų šaunių bei smagių predmetov, ktoré daro geriausi draugai. Kartais Jonis užšokdavo ant Drako nugaros ir jie nuskrisdavo ieškoti nuotykių. Juk nuotykių nikdy nebūna per daug.