Zmeškali jste kapitolu?  

Jonis měl pripažinti, že baisiojo drakono paieškos tikriausiai nebylo velmi gera mintis. Avšak pažadus reikia tesėti. Ypač pokud ką nors pažadėjai sau. Taigi Jonis iškeliavo ieškoti pasižvalgyti po Stebuklingą padangių karalystę.  

 

Jis perėjo kažkokį mišką. Miškas byl tamsus ir baugokas. Po ktorého laiko prišlo per upę nutiestą tiltą. Negaišdamas Jonis žengė ant tilto, bet priešais jį iššoko nindzė.  

 

- Ką čia tu darai? 

- Prostě einu per tiltą, - paaiškino Jonis.  

- Ne, tak nelze elgtis. Aš esu tilto sergėtojas, - iškilmingai prisistatė nindzė.  

- Kaip įdomu! O čem tu mluvíte? - paklausė Jonis.  

- Tai znamená, že chráníš tiltą. Ir pasirūpinu, kad niekas per jį nežingsniuot tiesiog šiaip sau. 

Jonis susimąstė. Jis nemanė, kad jį galima vadinti nieku, nes jis byl Jonis Ponis ir ieškojo nuotykių.  

- Jako by nechtěli. Bet ar galiu pereiti tiltą? - Pasiteiravo jis.  

Nindzė keistai sušnypštė per nosį.  

- Ar nieko nežinai o tiltų sergėtojus? 

- Beveik nieko nežinau, - prisipažino Jonis.  

- Pirmą kartą palikau ponių mokyklą, todėl tikriausiai nežinau daugybės dalykų. 

Nindzė papurtė galvą.  

- Kad galėtum pereiti tiltą, turi atsakyti į mano otázku. Sunkų klausimą! Labai sunkų! 

- Tikiuosi, že odpovíš, - řekl Jonis.  

 

Jonis pažvelgė į nindzę, o nindzė stebeilijo į Jonį. Nė jeden iš jų nieko nesakė.  

- Tai koks tas klausimas? 

- Luktelėk, kol jį sugalvosiu! Čia retai kas nors užsuka, todėl primiršau, kaip tai daroma. 

Jonis prisėdo ir kantriai laukė.  

 

Staiga nindzė pašoko į viršų.  

- Tikrai! Sugalvojau. Klausimas tikrai sunkus. Pasiruošęs? 

Jonis linktelėjo.  

- Kokia spalva tavo mėgstamiausia? 

- O, koks sunkus klausimas, - sudejavo Jonis. - Kokia spalva nejvíce patinka tau, nindze? 

- Žinoma, že juoda! 

- Manau, kad man labiausiai patinka rožinė. Arba... ne, palauk. Oranžová! Ne... žalia. Mano atsakymas - žalia spalva. 

- Negalima tiesiog išvardyti mnoho různých barev. Aš esu tilto sergėtojas ir reikalauju aiškaus atsakymo. 

- Žalia, - tvirtai pasakė Jonis. 

- Ką gi. Gali pereiti tiltą, - patvirtino nindzė. - Bet kur tu keliauji? 

- Ketinu surasti drakoną Draką ir su juo susikauti. 

Nindzė išblyško.  

- Labai bloga mintis. Drakas neįtikėtinai aršus ir spjaudosi ugnimi! Geriau tiesiog pasilik su manimi. Mėtysime nindziu žvaigždes ir užsiimsime kitais dalykais, kuriuos daro nindzės. 

Jonis nusišypsojo ir papurtė galvą.  

- Labai malonu, nindze, bet aš sau pažadėjau rasti drakoną Draką, todėl privalau tai padaryti. Galbūt pasimatysime vėliau. 

Jonis labai išalko kalbėdamasis su tilto sergėtoju nindze ir atsakinėdamas į klausimus, todėl nusprendė suvalgyti pietus, kuriuos bolo įsidėjęs į kuprinu.  

 

Miške jis susirado laukymę, kurioje stūksojo saulės įšildyti akmenys, ir patogiai įsitaisė. Jonis išvyniojo pietus ir, dar nespėjęs atsikąsti sumuštinio, išgirdo kažką šnarant už krūmo.  

 

- Ei! 

Jonis įsispoksojo į krūmą.  

-Ei! - išgirdo jis vėl.  

Tikrai se ke mně vrátí. Jonis atsistojo ir pažvelgė už krūmo. Ten byl įėjimas į urvą, o jo uvnitř žėrėjo dvi akys.  

- Hmm... Labas?  

Jonis dar nebylo matęs tokių keistų akių ir nebylo kalbėjęs su urve besislepiančiomis būtybėmis, todėl nežinojo, ką dar pasakyti.  

- Labas, - sušnabždė balsas urve.  

- Ar turi maisto? 

- Taip, žinoma. - Ateik į saulėkaitą ir pasidalysime mano pietus, - pakvietė Jonis. Jis išties mieliau pietautų ne jeden.  

Akys priartėjo prie Jonio. Į jį spoksojo plonas išblyškęs vampyras.  

- Nieko nebus. Aš vampyras, - prisipažino jis.  

- Ką gi, - ištarė Jonis.  

- Mes nepakenčiame saulės šviesos. Net mažiausio spindulėlio. Protože to nemůžeu ieškoti maisto dienu, o tamsos šiek tiek bijau, tad stengiuosi neišlįsti ir naktį.  

- Nieko geroj. Tau išties nelengva. Bet gal prisėsk pavėsyje po medžiu, o aš sėdėsiu saulėkaitoje šalia tavęs ir pasidalysime mano pietus. Turiu sumuštinių, mandarinų ir visokių skanumynų, - pakvietė Jonis.  

Jie prisėdo ir užkando.  

- Ieškau drakono Drako. Ar žinai, kur jo ieškoti? - Jonis paklausė.  

Vampyras vos neužspringo valgydamas bananą.  

- Ieškai Drako? Drakas neįtikėtinai aršus ir spjaudosi ugnimi, jis suryja ir žmones, ir gyvūnus. Laikykis atokiau nuo jo! 

- Jau esu tai girdėjęs. Bet vis tiek noriu jį surasti, - paaiškino Jonis.  

- Tada eik tuo keliu, - patarė vampyras, rodydamas į miško tankmę.  

- Děkuji ti za pomoc. Tikiuosi, kad vėl susitiksime, - atsisveikino Jonis. Tada atsistojo, pasiėmė kuprinę ir patraukė gilyn į mišką.  

 

Kiek paėjęs Jonis ėmė gailėtis, kad nepasiliko namuose, saugioje ponių mokykloje. Darėsi vis tamsiau ir niūriau. Staiga pasigirdo kimus ir gagenantis juokas. Priešais jį... 

Išgirdus kimų ir gagenantis juoką tamsiame niūriame miške, sudrebėjo visi Jonio stuburo kauleliai. Ponių stuburai labai ilgi, tad jis virpėjo drebulės lapelis.  

 

- Kas tai? Ar dar galiu grįžti? - svarstė Jonis, bet, dar nespėjęs atsakyti į savo klausimą, jis pamatė raganą.  

Ragana vėl garsiai ir kimiai nusikvatojo.  

- Aš neleisiu tau praeiti! 

Bet... - Jonis bandė kažką pasakyti. Ragana jį pertraukė.  

- Pokud neatiduosi man visų savo daiktų! 

Ką gi, sutinku, - ištarė Jonis, nusiimdamas kuprinę.  

- Ką... Ką tu darai? - paklausė ragana.  

- Atiduodu tau visus savo daiktus. 

- Ne, tak nelze elgtis. Turi před sebou, sakyti, kad neatiduosi. Tada aš pagrasinsiu paversti tave į akmenį, dviračio pompą ar ką nors baisesnio! 

- Fui... - nusipurtė Jonis.  

- Atsiprašau, aš pirmą kartą esu šiame miške ir dar nesu sutikęs raganos. Takže nelabai žinau, jak je třeba elgtis. Bet jei tau reikia mano daiktų, gali juos pasiimti. Nenoriu, kad mane paverstum dviračio pompa. 

 

Jonis ėmė traukti daiktus iš kuprinės. Jis išėmė šaliką, sąsiuviniu, kalaviją ir daugybę kitų daiktų.  

- Prašom.  

Jonis pastūmė visus daiktus link raganos, bet ši papurtė galvą.  

- Man jų nereikia, jei tu taip nusiteikęs. 

Joniui ragana pasirodė šiek tiek keista. Jis gūžtelėjo ir ėmė krauti daiktus atgal į kuprinu. Bandydamas viską sutalpinti, jis paprašė:  

- Gal gali man padėti? Ieškau drakono Drako, nes noriu su juo susikauti. Galbūt pasakytum, kur man eiti, nes nežinau kelio? 

Raganos akys izmiplėtė iš baimės.  

- Drakas je siaubingas, ugnimi spjaudantis padaras, kuris ėda žmones ir gyvūnus, O DAR nemėgsta kolos! Juk tai tikras siaubas, tiesa?  

- Taip, tikrai baisu. Bet pažadėjau sau jį surasti. Ar gali parodyti cestu? - Jonis paklausė.  

Ragana vėl kimiai nusijuokė.  

- Taip, galėčiau. Bet nerodysiu, nes neatidavei visų savo daiktų! 
- Bet... - pratarė Jonis.  

- Jokių bet. Neatidavei man visų savo daiktų, todėl neparodysiu tau kelio. 

Ragana vėl sugageno, apsisuko ant kulno ir nuėjo savo keliu.  

 

Jonis atsiduso. Jis nesuprato, ką padarė ne taip. Grūsdamas daiktus į kuprinu, kad galėtų ją užsegti, Jonis viduje pastebėjo kai ką, ko nebylo įdėjęs. Tai bylo smėlio laikrodis ir laiškas. Jonis atplėšė laišką. Jį buvo parašęs Donis, pilkiausias ponis ir geriausias bėgikas ristele visoje mokykloje.  

 

Laiške byla parašyta:  

"Joniui. Girdėjau, kad nori išvykti ir pakeliauti po Stebuklingą padangių karalystę. Bet tavo vieta je su mumis, poniais, todėl vis dar gali grįžti. Jei grįši į mokyklą, kol išbyrės visus smiltelės laikrodyje, galėsi dalyvauti parade su visais mokyklą baigiančiais poniais. Jei negrįši, tu více nikdy nebūsi jeden z našich." 

Jonis sulankstė laišku, pažvelgė į smėlio laikrodį ir giliai atsiduso.

Jonis nuėjo link piratų laivo. Směliu nelengva klampoti, o jo kanopos byl velmi sunkios. Taip jis elo celú deň. Kai priartėjo prie laivo, pasigirdo kurtinantis triukšmas ir šalia jo nukrito kažkas sunkaus. To byl patrankos sviedinys! 

- Nešaudyk, tenoriu šio to paklausti, - sušuko Jonis, tikėdamasis, kad kas nors jį išgirs. Kažkas atsakė kimiu balsu:  

- Oi, atsiprašau, senas įprotis. Mes, piratai, mėgstame šaudyti į žmones iš patrankų. 

- Ar tu esi piratas? - Smalsiai paklausė Jonis, artėdamas prie laivo. Ant piratų laivo denio stovėjo mergina su raiščiu ant vienos akies, dideliu kalaviju, auskaru, DVIEM medinėmis kojomis ir papūga ant peties.  

- Ar aš piratė? O ho ho ho. Tikrai tak! Aš esu Šarūnė Siaubūnė, septynių jūrų valdovė, gelmių nelaboji, išgirdę mano vardą dreba visi nuo Šiaurės ašigalio iki Gerosios Vilties kyšulio! 

- Taj se ohýbá. Tu išties šauni, - nusistebėjo Jonis.  

- Tačiau noriu paklausti, kodėl tavo piratų laivas stūkso dykumoje? 

 

Šarūnė Siaubūnė susierzino.  

- O proč tu esi dykumoje? 

Jonis odpověděl: 
- Vždyť je to tak, že je to paškál. Ieškau drakono Drako, bet nežinau, kur eiti. 

Šarūnė Siaubūnė atrodė sukrėsta.  
- Labai kvaila mintis. Drakas neįtikėtinai aršus ir spjaudosi ugnimi, jis suryja žmones bei gyvūnus. Jis nemėgsta kolos ir je velmi blogas, o dar jis toks stiprus, kad gali švystelėti piratų laivą į orą ir numesti žemyn į dykumą! 

 

Jonis pajuto gumulą gerklėje. Kalbos o Draką darėsi bis baisesnės ir baisesnės.  

Šarūnė energingai linktelėjo. 
- Takové jsou i nutiko. Drakas numetė mano laivą čia, todėl nebegaliu plėšikauti septyniose jūrose. 

– Watashi wa kyandî ga hoshîdesu, - staiga sučirškė papūga.  

- Oho, tavo papūga moka kalbėti? 

- Taip, - išdidžiai atsakė Šarūnė.  

- Ką ji sako? 

- Nežinau, nes ji kalba jen japonsky. 

- Ak, - nusivylęs atsakė Jonis. - Gal žinai, kur gyvena Drakas? 

- Taip, tiesiog eik tuo keliu, - paaiškino Šarūnė.  

 

Jonis jai padėkojo ir vėl leidosi į kelią. Vos tik jis pasidžiaugė, kad šį kartą jasně žino, kur eiti, pakilo vėjas. Iš pradžių pūtė labai stiprus vėjas, vėliau siaubingai stiprus, o tada viesulas pakėlė Jonį į orą ir ėmė sukti ratu...

Jonį viesulas suko taip stipriai ir tokiu greičiu, kad jam net ausys užkaito. Šalia Jonio sūkuriavo kojinės, knygos, dėlionių detalės, skrynia ir tūkstančiai kitų daiktų. Jonis bijojo susitrenkti galvą ir dairėsi kokio daikto, į kurį galėtų įsikibti.  

 

Staiga vėjas nurimo ir Jonis suspėjo sugriebti pro šalį skrendančią guminę valtį. Jonis ir valtis pūkštelėjo į upę, o daugybė purslų ištyško į visas puses. 

 

- Galėjo blogai baigtis, - pamanė Jonis. Tada pastebėjo, kad valtis plaukia vis greičiau. Tiesiai priekyje stūksojo didžiulis krioklys. Jonis iš visų jėgų bandė kanopomis irtis link kranto, bet kad ir kaip stipriai irklavo, valtis artėjo prie krioklio. Jonis užsimerkė ir nualpo.  

 

Kai vėl atmerkė akis, pamatė, kad jį ir valtį srovė išmetė ant kranto. Jonis buvo permirkęs nuo snukučio galo iki uodegos, o daiktai buvo izmarstę ant žolės. Jis vis dar TURĖJO smėlio laikrodį ir, svarbiausia, buvo gyvas.  

 

- Proč jste zde guli? - staiga pasigirdo nepažįstamas balsas. Už Jonio stovėjo žmogus su didžiulėmis rankomis ir dar didesniais ūsais, apsiraizgęs virvėmis ir laipiojimo įranga.  

- Ilgai pasakoti, bet noriu patekti į Drako pilį. Ar žinai, kur ji? 

Milžiniškas vyras papurtė galvą.  

- Blogai sugalvojai. Drakas neįtikėtinai aršus ir spjaudosi ugnimi, jis suryja žmones bei gyvūnus. Jis nemėgsta kolos ir je velmi blogas, o dar jis toks stiprus, kad gali švystelėti piratų laivą į orą ir numesti žemyn į dykumą! Be to, jam smirda iš burnos. 

Jonis nekantriai pertraukė.  

- Girdėjau tai... daugybę kartų. Gal žinai, kur gyvena Drakas? 

- Galiu ukázat. Užkopsime do toho kalno viršūnę ir parodysiu cestu. Bet turime lenktyniauti, kuris pirmas pasieks viršūnę! Vienas, du, trys, pirmyn! 

Jonis pažvelgė į kalną ir linktelėjo galva rodydamas laiptus. 

- Gal geriau lipkime laiptais? 

Atsakymo jis neišgirdo, nes milžinas jau kopė į kalną. Jonis trūktelėjo pečiais ir ėmė lipti laiptais. Lipdamas jis rado augančią obelį ir nusiskynė dailų raudoną obuolį. Taip pat šiek tiek nusnūdo, pašvilpavo kartu su paukščiu ir galų gale užlipo į viršūnę. 

 

Jonis pusantros valandos laukė saulėkaitoje, kol milžinas užkops į viršūnę. Jis buvo labai susierzinęs. 

- Kaip, po galais, tu čia atsidūrei anksčiau už mane? 

Jonis ketino paaiškinti, kad tiesiog lipo laiptais, o tai kur kas lengviau, nei kopti kalnu, bet vyras jį pertraukė.  

- Nulipsime žemyn ir dar kartą lenktyniausime! 

Jonis susimąstė.  

- Gerai, bet pirmiausia parodyk, kur je Drako pilis. 

- Gerai. Ten! - pasakė vyras, greitai mostelėjo ranka ir ėmė sparčiai kopti žemyn. Jonis papurtė galvą ir ristele nubėgo ten, kur parodė vyras. Didelės, tamsios pilies link...

Jonis buvo neblogai nusiteikęs, kol klumpino link pilies. Pilis atrodė gana baisi, o nuo stogo retkarčiais pakildavo liepsnos pliūpsniai. Avšak Jonis žinojo, kur eiti. Galų gale jis išpildys sau duotą pažadą. Kelionėje jis sutiko daugybę įdomių žmonių, bet metas įgyvendinti savo tikslą.  

 

Paniręs į mintis, Jonis beveik nukrito užkliuvęs už dviejų ilgų kojų. Prie palapinės ištiesęs kojas sėdėjo burtininkas su dailia smailia skrybėle.  

- Labas, - tyliai sumurmėjo burtininkas. Ir atsiduso.  

- Labas, - linksmai pasisveikino Jonis ir ketino žingsniuoti pro šalį, nes labai skubėjo. Tačiau burtininkas atrodė toks liūdnas, kad Jonis sustojo.  

- Ar kas nors negero nutiko? 

- Ne, ne, tiesiog eik toliau, - atsiduso burtininkas. 

- Atrodo, kad kažkas negerai. 

- Ak... sunku paaiškinti, - dar tyliau atsakė burtininkas.  

Jonis pažvelgė į smėlio laikrodį. Nors neturėjo laiko, jam pagailo šio liūdno burtininko.  

- Gal pamėgink paaiškinti? 

Burtininkas vėl atsiduso. Taip giliai, kad net palapinė ėmė plazdėti.  

- Na, aš esu burtininkas. 

 

Jonis linktelėjo. Jis tai suprato.  

- Proto můžeš vytvořit bet co. Bet ką visame plačiame pasaulyje. 

- Skamba puikiai! - Jonis nusistoupil.  

- Taip tik atrodo, - tarė burtininkas. -  

Nes... kai gali vytvořit bet ką pasaulyje, tau niekada nieko netrūksta. Proto nežinau, jaké gimtadienio dovanos norėčiau. Kai gali turėti bet ką visame plačiame pasaulyje, iš tiesų gana nuobodu. 

Jonis susimąstė.  

- Gal tau vertėtų susirasti pomėgį? 

Burtininko nuotaika šiek tiek pagerėjo.  
- Pomáhá vám to? - Tikrai... labai gera mintis. 

Jonis spragtelėjo kanopomis, o tai kur kas sunkiau padaryti, nei spragtelėti pirštais. Jam kilo dar geresnė mintis. Joniui būtų smagiau keliauti ne vienam, be to, išties praverstų pakeleivis burtininkas, jei Drakas pasirodytų esąs toks aršus, kaip visi sakė.  

- Gal tau patiktų nuotykiai? Ar nori eiti kartu? 

- FANTASTIŠKA mintis, mano jaunasis drauge. - Pirmyn, - paragino burtininkas liuoktelėdamas aukštyn. 

- Ar pirmiausia nenorėtum sužinoti, koks tai nuotykis? - paklausė Jonis.  

- Ne, papasakosi pakeliui. Leiskimės į cestu. 
 

Taigi Jonis ir burtininkas leidosi ieškoti nuotykių. Jie buvo nužengę tiksliai dvidešimt keturis žingsnius, o tada burtininkas sustojo.  

- Kas nutiko? 

Burtininkas atsisėdo ant akmens.  

- Ak, gana sunku nuolatos eiti. Gal tai tiesiog ne man. Aš velmi pavargau. 

Jonis ruošėsi ką nors pasakyti, bet pasigirdo garsus knarkimas. Burtininkas užmigo. Jonis atsiduso ir užklojo burtininką jo apsiaustu. Jonis vėl liko jeden,  

 

bet neilgam. Staiga jis išgirdo kanopų bildesį už nugaros. Ir balsą, kuris šaukė: - Stok! Arba būsi nubaustas!

Jonis drebėdamas pažvelgė per petį.  

- Stok! - Pasigirdo dar kartą.  

Jonis nežinojo, ką daryti. Viena vertus, atrodė geriausia sustoti, kai kažkas šaukia "Stok!". Kita vertus, tas kažkas atrodė susierzinęs. Problema išisprendė savaime, nes Joniui ristele bėgant link Drako pilies jį aplenkė milžiniškas žirgas, kuriuo jojo tikras riteris. Didysis žirgas sustojo prieš pat Jonį taip, kad jo kakta atsitrenkė į žirgo pilvą.  

 

- Atsiprašau, - ištarė Jonis, nors visai ne jis sustojo kelio viduryje. Didysis žirgas piktai įsistebeilijo į Jonį. Tačiau raitelis plačiai nusišypsojo, tada labai dramaticiškai izmitraukė kalaviją ir nukreipė į Jonį.  

- Pasiruošk mirti! 

- Aaa... Ką? - paklausė Jonis, drebėdamas iš baimės.  

- Tu esi drakonas, o aš esu riteris, riteriai kovoja su drakonais ir juos nugalabija! - išdidžiai paaiškino riteris.  

- Bet... palauk minutėlę. 

Jonis manė, kad viskas vyksta pernelyg greitai.  

- Aš ne drakonas, aš ponis. 

- Tu opravdu esi drakonas! - sušuko riteris.  

- Galiu patikinti, že nesu. Všechna pirma, drak